Fortepijono ir violončelės draugijoje

"Sugrįžimų" festivalio balandžio 30 d. koncerte Vilniaus rotušėje koncertavo iš JAV atvykęs pianistas Leonas Livšinas ir svečias iš Prancūzijos, violončelininkas Renaud Déjardinas. L. Livšinas, Vilniuje mokęsis pas D. Krestjanovaitę ir prof. M. Azizbekovą, nuo 1997 m. Niujorko Eastmano muzikos mokykloje studijavo pas žymų JAV pianistą ir pedagogą B. Snyderį. Gavęs magistro laipsnį, tęsė mokslus doktorantūroje. Šiuo metu dirba asistentu Stony Brook universitete, o 2003-2004 m. yra pakviestas dirbti vizituojančiu profesoriumi Bafalo valstybiniame universitete, dažnai skambina solo ar kamerinės muzikos renginiuose JAV ir Europos šalyse. R. Déjardinas, mokęsis ir Prancūzijoje, ir JAV, šiuo metu dažnai rengia rečitalius su pianiste M. Godeny, griežia Prancūzijos instrumentų fondo violončele.

Koncerte Vilniuje L. Livšinas visą vakarą buvo scenoje, o jo draugas R. Déjardinas paįvairino koncerto programą dviejų solidžių ansamblinių kūrinių violončelei ir fortepijonui - J. Brahmso Sonatos e-moll, op. 38, ir I. Stravinskio Itališkos siuitos - interpretacija. Išgirdome turtingą, sodrų senoviškos "Charotte" (apie 1830 m.) violončelės tembrą. Lėtokas J. Brahmso Sonatos I d. tempas leido grožėtis nuostabiai išraiškingomis, turiningomis violončelės temomis. Fortepijonui visada sunku konkuruoti kantilenos grožiu su instrumentais, leidžiančiais tęsti garsus, ar vokalu, sudėtinga neužslopinti žemų, šiltai skambančių violončelės garsų. Šiuo atveju grojo tikri profesionalai, sugebantys puikiai valdyti savo instrumentus, muzikuoti ansamblyje ir kartu atskleisti savo individualybę. Leono garbei reikia pripažinti, kad jam sekėsi iš vidutinio fortepijono išgauti įspūdingai šviesius ir tikrai kokybiškus garsus, kurie derėjo su elegantiškai ir skoningai frazuojama violončelės muzika. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad J. Brahmsas buvo didysis simfonistas, panašiai kaip L. van Beethoveno kūriniuose fortepijonui norėjosi daugiau orkestrinės išraiškos. Leonas pasirinko vienos spalvos skaidrų, ryškų, nors ir kokybišką garsą. Pasigedau šiltų, švelnių styginių instrumentų tembrų. Antroje Sonatos dalyje jau vyravo ryškios fortepijono temos, o violončelė tarytum jautriai antrino savo partneriui. Sudėtingą trečios dalies greitą fugą, atrodė, atliko jau vien fortepijonas, o violončelė didvyriškai bandė iškilti, tačiau negalėjo nurungti masyviu forte skambančio fortepijono. Kalbantis su Renaud po koncerto paaiškėjo, kad abu atlikėjai jau Amerikoje mielai grodavo kartu, iki šiol draugauja, bet šiam koncertui repetavo vos kelis kartus Vilniuje. Jiems norėjosi, kad fortepijono tembras būtų kuo gyvesnis, todėl buvo nutarta groti pakėlus jo dangtį.

Atlikdamas F. Chopino Baladę f-moll, op. 52, L. Livšinas profesionaliai valdė visą muzikos tėkmę, kaustė klausytojų dėmesį. Gal kiek keistokos jo interpretacijoje man pasirodė ilgos pauzės ar ilgomis natomis išdėstyti garsai. Viskas tarytum sustingdavo. Panašios mintys kilo klausantis A. Šenderovo dviejų pjesių - "Praeitis" ir "Demonas" iš ciklo "M.K. Čiurlionio eskizai". Stilistiškai skirtingos miniatiūros paskambintos meistriškai, spalvingai, bet pirmosios pjesės pradžia pasirodė keistai statiška, o atsiradus sudėtingai ritmikai, smulkioms natoms, visa lyg atgijo ir ėmė žėrėti. "Demonas" buvo energingas ir greitas, bet gal - nebaisus?

Meistriška Stravinskio Itališkos siuitos interpretacija leido gėrėtis įvairiais ir violončelės, ir fortepijono garsiniais efektais, tik vėlgi buvo gaila, kad fortepijonas šiek tiek užgožė violončelės tembrą. Ryškiai, spalvingai atlikdamas I. Stravinskio tris momentus iš "Petruškos", L. Livšinas dar įspūdingiau pademonstravo savo neeilinius virtuozinius sugebėjimus, žaibišką reakciją, net didžiulę fizinę jėgą ir ištvermę. Beje, po koncerto Leonas sakė, kad pastaruoju metu linksta prie romantinės, klasikinės muzikos, mėgsta skambinti F. Chopino, J. Brahmso, W.A. Mozarto kūrinius.

Po koncerto įdomu buvo sužinoti LMA profesorės violončelininkės Silvijos Sondeckienės nuomonę:

"Labai patiko koncertas. Abu atlikėjai - tikri profesionalai, programa labai įdomi. Violončelininkas parodė brandų instrumento valdymą ir didelę muzikinio mąstymo laisvę. Kiek neįprastas buvo Brahmso Sonatos I d. labai lėtas tempas, bet R. Déjardinas savo profesionalumu ir garso valdymu įtikino - galbūt galima griežti ir taip. Gražiai praskambėjo antra dalis. Fugoje, kaip ir visuose kūriniuose, kur grojo abu atlikėjai, man buvo per daug fortepijono. Gal reikėjo tradiciškai priverti fortepijono dangtį? Brahmso Sonatos fortepijono partija tokia turtinga, kad violončelė čia gali ir "paskęsti", bet fugoje turi aiškiai girdėtis bent pirmoji violončelės tema. Gal dėl to man, kalbant apie dinamiką, šiek tiek trūko apatinės garso ribos, t.y. - piano, pianissimo. Stravinskis atliktas stilingai, išryškintas siuitos barokiškumas, perteiktas ir šiuolaikiškumas. Bet ir čia buvo per daug fortepijono."

O štai pianisto Roko Zubovo mintys po koncerto:

"Buvau negirdėjęs Leono jau gal 10 metų. Paskutinį kartą klausiausi jo grojant Šveicarijoje, gal 1993 m. Kartu su Leonu tobulinomės Esteros Elinaitės seminaruose Ciūriche. Abiem teko nemažai studijuoti JAV, ir malonu matyti tokį savarankišką jo muzikinį mąstymą, labai ryškius kuriamus pasaulius, puikų ansamblinį muzikavimą ir retą fortepijono įvaldymą. Visi Vilniaus pianistai žino, kaip sunku Vilniaus rotušės instrumentu išgauti rišlią muzikinę mintį, įdomesnes spalvas. Leonas šiuo koncertu dar kartą įrodė, kad specialistas ir labai vidutiniu instrumentu gali daryti stebuklus. Trūko gero fortepijono, jam esant, visuose kūriniuose būtų dar daugiau kantilenos ir spalvų. Bet ir šiuo atveju dinaminis muzikos valdymas gerokai pranoko fortepijono galimybes."

Paklaustas, kaip vertina savo kūrinių atlikimą, kompozitorius A. Šenderovas sakė:

"Buvo atvirkščiai, nei esu sumanęs. Šalutiniai elementai, kurie man atrodė mažiau svarbūs, staiga tapo pagrindiniais, o tai, kas man atrodė labai reikšminga, staiga buvo ne taip ryškiai pabrėžta... Niekada neteko išgirsti tik dviejų atskirai atliktų šio ciklo dalių. Tai - rizikinga ir kūrinio dramaturgijos, ir autoriaus atžvilgiu, nes gali nepavykti perteikti viso kūrinio sumanymo. Pasirinktosios dalys "Praeitis" ir "Demonas" cikle galbūt galėtų skambėti kaip Preliudas ir Tokata... Nežinau, ar turiu pretenzijų atlikėjui. Tiesiog mane šiek tiek stebina kai kurių akcentų perkėlimas. Bet man tai buvo tikrai įdomu. Tikrai džiaugiuosi puikiu atlikėjų pasirodymu, džiaugiuosi, kad egzistuoja "Sugrįžimų" festivalis, kad muzikai, gimę ir mokęsi Lietuvoje, gali keliauti ir vėl grįžti į savo namus."