Savi ir svetimi "aš"

"Džonis Mnemonikas"

Už lango lietus - natūrali uždanga, atskirianti mano pasaulį nuo to, kuriame šalį šantažuoja kolūkių besiilgintys valstiečiai. Televizijos fiksuoja jų nesibaigiančius piketus ir grasinimus mums visiems. Kartais pagalvoju, kad ir aš galėčiau piketuoti prie vyriausybės, nes lietuviškai spaudai nereikia mano straipsnių apie kiną. Galėtų piketuoti ir Šarūnas Bartas, nes valstybei nusispjaut į lietuvių kiną, kuris gimsta beveik pogrindžio sąlygomis. Tarptautinio Kanų kino festivalio atidarymo dieną įtakingiausias prancūzų dienraštis "Le Monde" išspaudino didžiulį straipsnį apie Bartą - ryškiausią Rytų Europos kino menininką. Pasikalbėti su juo į Vilnių buvo atvykusi "Le Monde" žurnalistė. Tame pačiame laikraštyje aptariama ir būsimųjų Europos Sąjungos narių kino situacija. Lietuva įvardyta kaip daugiausiai iš visų žiūrinti amerikietišką kiną ir vienintelė, kurioje 2001 m. nebuvo sukurtas nė vienas vaidybinis filmas. Tačiau ir mes, pasirodo, galime "perspjauti" prancūzus: LNK (19 d. 20.55) rodo filmą "Gera mergaitė" (2002), kuris Prancūzijos kino (!) ekranuose pasirodys tik šių metų birželį. Gal prancūzai ne taip priklausomi nuo "Draugų", kurių žvaigždė Jennifer Aniston ir vaidina gerą mergaitę.

Kinas žino daug gerų mergaičių istorijų. Viena jų - Sophie Marceau. Iš darbininkų šeimos kilusi paauglė suvaidino filme "Bumas" ir tapo prancūzų numylėtine. Tačiau tikrasis jos Pigmalionas - kontroversiškasis lenkų režisierius Andrzejus Żulawskis. Jų ryšys truko kelis dešimtmečius, lenkų spauda vadino Marceau Zosia. O Zosia pradėjo rašyti knygas, režisuoti filmus ir prieš kelerius metus iškeitė Żulawskį į turtingą amerikiečių prodiuserį. Tačiau Bernardo Rose`o filmas "Ana Karenina" (LTV, 18 d. 20.50), kuriame Marceau vaidina pagrindinę heroję, buvo kuriamas tada, kai Żulawskis dar galėjo padėti aktorei suvokti slaviškos sielos paslaptis. Filme matyti kūrėjų pastangos išvengti "vešlių spanguolynų", tačiau kartu jis atspindi šių dienų žmogaus pastangas suvokti klasikinį kūrinį.

Sophie Marceau šią savaitę pamatysime ir kitame filme: TV4 (20 d. 20.45) rodo garsaus prancūzų režisieriaus Bertrand`o Tavernier filmą "D`Artanjano duktė" (1994). Marceau čia - apsunkusio nuo gyvenimo ir nuotykių didvyrio dukra, kuri paveldėjo iš tėvo sveiko avantiūrizmo gyslelę. Tavernier buvo sumanęs reanimuoti ir stilizuoti kadaise labai prancūzišką žanrą - vadinamąjį "špagos ir apsiausto" filmą. Tada tam, matyt, netiko laikas. Įdomu, kaip tai pavyko Gerard`ui Krawczykui, kurio "Fanfanu Tulpe" atsidarė šiųmečiai Kanai.

Prieš 10 metų, 1993-iaisiais, Kanuose triumfavo australė Jane Campion ir jos filmas "Fortepijonas", jį TV4 21 d. 20.45 rodys kaip "Pianiną". Antropologijos ir dailės studijas baigusi režisierė į kiną pateko gana atsitiktinai. Dailės mokyklos studentams buvo privaloma ką nors pastatyti scenoje. Campion neišdrįso stoti akistaton su teatro publika ir nusprendė sukurti trumputį filmą "Super 8" mm juostoje. Po to ji jau ištisas dienas praleisdavo žiūrėdama filmus.

"Fortepijoną" Campion sumanė dar 1985-aisias "Fortepijono pamokoje" (taip vadinosi sumanymas) ji norėjo sujungti romantinį pasakojimą apie meilę ir gotikinio romano paslaptis. Tačiau tada ji suprato, kad yra pernelyg jauna tokiam filmui, kad turi labiau subręsti, nes šis filmas - brandiems žmonėms.

"Fortepijonas" - tai aistros ir geismo istorija. Michaelo Nymano muzika yra savotiškas filmo herojų jausmų vektorius. Veiksmas nukelia į XIX a. Jauna nebylė moteris iš Anglijos (Holy Hunter) išteka už vyriškio, kurio niekad nematė (Sam Neill) ir kartu su dukrele atvyksta pas jį į Naująją Zelandiją. Čia ji sutinka vyriškį (Harvey Keitel), kuris iš pradžių atrodo atstumiantis ir gąsdinantis, bet vėliau būtent santykiai su juo ir keistos muzikos pamokos išlaisvina moterį iš viso to, ką mums primeta civilizacija, auklėjimas, melaginga moralė.

Paskutinįkart filmą mačiau senokai, dauguma šios juostos atradimų jau ištąsyti po įvairiausius filmus, tad įdomu, kaip "Fortepijonas" atrodo dabar.

Kitas filmas, kuris, ko gero, įdomus būtent savo akistata su dabartimi, - 1984 m. Peterio Webbo sukurti "Linkėjimai Brod gatvei" (TV3, 17 d. 11.35). Filmo herojai - garsieji "The Beatles". Paulas McCartney neberanda savo ką tik įrašytos plokštelės, kyla daug nesusipratimų, kuriuose dalyvauja Ringo Starras, Linda McCartney...

Patys gražiausi mano kino prisiminimai susiję su 1976 m. sukurta Alaino Resnais "Apvaizda" (LTV, 20 d. 22 val.). Filmo herojus - pagyvenęs rašytojas Klaivas Lenghemas (John Gielgud). Jis rašo romaną, kurio herojai rašytojo vizijose, sapnuose įgyja jo artimųjų pavidalus. Filme užfiksuotos paskutinės jo gyvenimo dienos ir valandos...

Kadaise "Apvaizdoje" mane itin sužavėjo tada kinui dar palyginti nauji perėjimai iš realybės į fantaziją ir atvirkščiai. Resnais bene pirmasis filmuose "Hirosima, mano meile" ir "Praėjusiais metais Marienbade" perteikė vaizdais ir pasąmonės srautą, ir pasąmonės laiką. Jam visada labai rūpi parodyti tai, kas nematoma, tai, kas yra žmogaus "aš". "Apvaizdą" režisierius pavadino komedija. Tai intelektualus rebusas, žaidimas, kupinas įvairiausių aliuzijų ir sąmojaus.

Kas yra "Apvaizda"? Pasak režisieriaus, taip vadinasi dvaras, kuriame vyksta filmo veiksmas. Tačiau filmas kelia daugybę klausimų, kurie vienaip ar kitaip susiję su apvaizda ir kūryba. Resnais sako: "Vienas iš filme keliamų klausimų yra toks: "Ar mes iš tikrųjų esame tokie, kokiais save laikome, ar tampame tokiais, kokiais mus paverčia kitų žmonių nuomonė?" Kartais filmą apibūdinu taip: štai tėvas, kuris teisia visus savo šeimos narius, ir vaizduotėje, kuri maitina jo dabar rašomą romaną, jam atrodo, kad šeimos nariai rezga prieš jį sąmokslą. Tačiau filmo pabaigoje kaltintojas pats tampa kaltinamuoju."

Kitą savaitę kino ekranuose pasirodys naujoji brolių Wachowsky "Matrica", tad pravartu prisiminti jos ištakas. Vienas pirmųjų cyberpunk filmų buvo Roberto Longo 1995 m. juosta "Džonis Mnemonikas" (LNK, 17 d. 19 val.). Filmas sukurtas pagal ankstyvuosius vieno cyberpunk literatūros kūrėjų Williamo Gibsono apsakymus. Šios literatūros poetika (nors gal čia labiau tiktų žodis "message", nes tai pirmiausia siejasi su videožaidimais) nėra sudėtinga. Ji jungia tipiškus amerikiečių kriminalinio arba juodojo filmo siužetus su pankų subkultūrai būdinga "No Future" ideologija. Svarbiausia čia yra veiksmo laikas - ateitis - ir veiksmo vieta - kibererdvė. "Džonio Mnemoniko" siužetas primena videožaidimą: filmo herojus turi atvykti į nurodytą vietą, nugalėdamas visas kelyje atsirandančias kliūtis. Jis sutinka ne tik priešų, bet ir draugų. Kadangi misijos tikslas kilnus, gėris nugali blogį, tačiau pasaulis nėra išgelbėtas. Įdomiausia tai, kad cyberpunk scenaristas liaujasi buvęs istorijų pasakotoju ir tampa savotišku scenografu, kuris "išmeta" į savo žiūrovo vaizduotės ekraną kibererdvės vaizdus. Filme rodoma netolima ateitis - 2021-ieji. Ji pakankamai atpažįstama: kompiuterinis piratavimas, duomenų (ne narkotikų) kontrabanda, hakerių gaujos, japonų mafija, vakcinos nuo futuristinio AIDS paieškos... Šiame įsimenančiame reginyje pamatysime daug pažįstamų veidų - filme vaidina Keanu Reevesas, Barbara Sukowa, Dolpas Lundgrenas ir, žinoma, nepakartojamas Takeshi Kitano.

Jūsų - Jonas Ūbis