Kam skambina...

"Skambutis"

Režisieriaus Gore`o Verbinski "Skambutis" ("The Ring", JAV, Japonija, 2002) yra amerikiečių auditorijai pritaikytas japonų režisieriaus Hideo Nakatos filmo pagal Suzuki romaną perdirbinys. Deja, neteko matyti originaliosios versijos, todėl kalbėsiu apie tai, ką trečiadienio rytą pamačiau ekrane.

Sunkiausia ištverti pradžią - bent jau man dažniausiai kyla mintis pabėgti iš kino salės "kol dar neprasidėjo". Sulaikė mintis apie kitus "siaubo savanorius", nervingai kikenančius netoliese. Kodėl žmonės iš pat ryto dviem valandoms užsidaro tamsioje salėje ir dar moka už tai 8 litus? Siaubas, kaip ir kitos ekstremalios emocijos, suartina - gal net labiau nei juokas. Kaip teigė vienas kritikas, jei einate į kiną su mergina, rinkitės siaubo filmą - jau po penkių minučių įsikibsit vienas į kitą ir nepaleisit iki filmo pabaigos. Kadangi ėjau vienas, įsikabinau į telefoną...

Iš tiesų pradžia ir buvo baisiausia - kol režisierius apsibrėžė "nežinomybės" ir "šoko" ribas. Nuo pat pirmų kadrų tampa aišku, kad Verbinski "Skambutis" nebandys priblokšti kraujo fontanais ir gąsdinti sudarkyta žmogiena kaip kokia šiurpulinga "Kraujo vienatvė", o Davido Lyncho "Malholando kelyje" sužėrėjusi Naomi Wats netaps tik dekoratyvia blondine, leidžiančia pailsėti kraupių vaizdų išvargintam žvilgsniui.

Prisipažinsiu - nesu didelis siaubo filmų mėgėjas, juolab ne specialistas. Ne todėl, kad niekinčiau žanrą, - tiesiog abejoju kūrybinėmis baimės galiomis. Tačiau kūryba "įsibaiminus" ir baimės genama fantazija - visai ne tas pats. Pirmuoju atveju baimė paralyžiuoja, atima jėgas, antruoju - pašėlusiu greičiu užlieja vaizduotę siaubo vaizdiniais, kurie vis dauginasi ir stiprėja.

Seniai žinoma, kad siaubas tyko čia pat, kasdienybėje, kad baimę maitina nežinia ir laukimas. Dviejų mokinukių čiauškėjimas apie televizijos skleidžiamų elektros impulsų poveikį smegenims atrodo daug šiurpesnis už savaime įsijungiantį televizorių ir skambučius iš anapus. Lyg tarp kitko viena draugė kitai papasakoja apie vaizdajuostę, kurią peržiūrėjus suskamba telefonas ir pranešama, kad tau liko gyventi 7 dienos. Papasakota istorija pradeda gyventi, pamatyti vaizdai atgyja, o šiuolaikinės technologijos atveria savo monstrišką prigimtį. Siaubas įsismelkia į nematomus plyšelius tarp ekrano ir realybės - saugi vaizdų talpykla virsta pavojingu tuneliu tarp "šiapus" ir "anapus".

Neverta aiškintis, ką reiškia siurrealūs vaizdai prietaisų nefiksuojamoje vaizdajuostėje (nors visą savaitę žurnalistė Reičel su savo draugu tik tą ir daro). Vaizdajuostė-galvosūkis tarsi ir suteikia užšifruotų nuorodų, bet konkrečios vietos ir žmonės, jų tragiškos istorijos gali būti interpretuojamos įvairiausiai. O dar daugybė simbolinių transformacijos ženklų - veidrodis, kopėčios, šulinys, degantis medis, švyturys... Nors visi jie, pasirodo, išplėšti iš "natūros", tačiau pasąmonėje ir toliau generuoja mistines aliuzijas. Ir, žinoma, visas siaubo scenas persmelkia transformuojanti substancija - vanduo. Atrodo, kad tas apčiuopiamas, materialus siaubas yra tarsi bandymas sapnų pasaulį apvilkti dokumentų drabužiais ir taip sąmoningai nukreipti išsigandusio žiūrovo dėmesį. Žiūrovas nejučia imasi spręsti galvosūkį, jį gena mirtim alsuojantis laikas - ir jis, kaip koks modernizmo genijus, bando suteikti prasmę visiems aplinkiniams daiktams savo prisilietimu. Tačiau išsigelbėti, pasirodo, padeda ne unikalumas, o pakartojamumas. Praėjo tie laikai, kai burtus iš raganų kūnų išsmilkydavo laužo dūmais. Nei maldomis (tiesa, filme niekas nemėgino melstis), nei ugnimi tamsiųjų technologijos galių nepažabosi. Tačiau perrašius, tiražavus subliūkšta unikali kūrinio aura (ačiū kolegei už nuorodą į Benjaminą), ir asmuo, perrašęs vaizdajuostę, išsigelbėja. Tačiau ir benjaminiškas skaitymas siaubo priežasties nepanaikina.

Nes padauginta vaizdajuostė lieka. Ir mes su jumis, praleidę įtemptą rytą kino salėje, ją matėme. Ne be reikalo nelaimingas senis Morganas išdrožia pamokslą žiniasklaidai apie tiražuojamas nelaimes, vis iš naujo atgaivinamą tragediją ir plačiai paskleidžiamas kančias. Nes juk siaubas čia pat. Kasdienybė nejučia išeina iš rikiuotės, dingsta ryškumas, akyse pradeda rodytis šauktukai ir klaustukai, daiktai nustoja būti tuo, kuo buvo prieš akimirką. Tereikia tik šiek tiek pakreipti kamerą, staigiai atsigręžti, pabusti iš sapno išgirdus telefoną. Man jau skambino. O jums?