Kinas

Kairiaširdis Los Andžele

Živilė Pipinytė

iliustracija
"Čikaga"

"Čikaga" ("Chicago", JAV, 2002) vilioja gausybe prizų bei 13 "Oskarų" nominacijų. Režisierius Robas Marshallas giriasi esąs Bobo Fosee`o mokinys ir sekėjas. Filmo pabaigos titrai praneša, kad Renee Zellweger, Catherine Zeta-Jones ir Richardas Gere`as dainuoja ir šoka patys. Reklaminių kabliukų prigalvota gausybė, ir jiems labai sunku atsispirti.

Miuziklas - vienas konservatyviausių kino žanrų. Jis turi savo taisykles, todėl net nesvarbu, kad dauguma šedevrų atkeliavo tiesiai iš Brodvėjaus scenų. Vincente Minnelli ar Bobas Fosse`as mokėdavo "antrinį" reginį paversti "pirminiu" ir nepakartojamu. Tai, aišku, stengiasi daryti ir Robas Marshallas. Jis gana ryžtingai atsisako kurti kokią nors realybės iliuziją ar stilizuoti senuosius filmus, nors tai jau trečioji "Čikagos" ekranizacija.

Pasaulis režisieriui yra tarsi teatras. Kalėjimas, į kurį patenka pagrindinės herojės, - taip pat teatras. Teismas, kuriame karaliauja auksaburnis advokatas - irgi teatras. Marshallas nesirengia slėpti to per kraštus trykštančio teatrališkumo, kuris sutaiko dvi labai skirtingas pasakojimo materijas - realybę ir fantaziją.

Abi pagrindinės filmo herojės - apie sceną svajojanti naivuolė Roksi ir kabareto žvaigždė Velma - yra žudikės. Viena nušovė žiaurų meilužį, kita - kartu lovoje aptiktus vyrą ir seserį. Kalėjime jos abi svajoja apie laisvę, bet Roksi dar ir trokšta būti scenos žvaigžde. Jai pasiseka, nes netrukus ji tampa tikra žiniasklaidos numylėtinė. Primokyta advokato, ji teisme rengia tokius šou, kad bulvarinės spaudos atstovai limpa prie jos kaip prie medaus. Filmas rodo įvairiausias herojų metamorfozes ir svajones daina ir šokiu. Viso to tiek daug, kad siužetas net nereikalingas. Jį atstoja labai atvira erotika. Ji gal ir nestebintų, jei ne neįprastos kine labai moteriškos aktorių formos. Tačiau siužeto vis dėlto gaila. Juk "Kabaretas" ar "Visas tas džiazas" būtų tušti, jei iš jų dingtų ganėtinai psichologizuoti personažai ir jų istorijos. "Čikaga" apsieina be jų. Čia triumfuoja visiškas sąlygiškumas, todėl sunku atsikratyti "konservų" įspūdžio, jausmo, kad žiūri tik gana išradingai nufilmuotą spektaklį. Aišku, jis mielas, spalvingas, žavus, aktoriai tikrai pasistengė puikiai, gali išgirsti garsių šlagerių (kitas klausimas, ar vertėjo specialiai lavinti aktorius ir versti juos dainuoti), pamatyti meistriškai pastatytų šokių. Iš tikrųjų gal tai ir ne tiek jau mažai. O gal reginys skirtas tiems, kurie neseniai pompastiškai pasivadino "pinigų karta"?

Tačiau jei norite pamatyti nepaprastai keistą, subtilų ir gerą filmą, iškrentantį iš visokių klasifikacijų ar apibūdinimų, bet įsiskverbiantį į atmintį bei kraują ir tiesiog pasmerktą tapti kultiniu, būtinai nueikite į Paulo Thomaso Andersono filmą "Apgirtę nuo meilės" (JAV, 2002). Andersono pavadinimų nesiseka išversti - "Boogie nights" (1997) virto "Pašėlusiomis naktimis", "Punch-drunk Love" - "Apgirtusiais nuo meilės".

Neišverčiami, nelabai "taisyklingi" pavadinimai atspindi filmus, kurių neįmanoma perpasakoti, nes būtinai dings tai, kas svarbiausia. Pamenu, net "Magnolijos" (2000) pavadinimas kėlė nuostabą, bet kartu tiksliai nusakė trapų filmo pasaulį. Tačiau labiausiai stebina tai, kad Andersonas nesikartoja. "Apgirtęs nuo meilės" - jau trečias iš eilės filmas mūsų ekranuose, ir juos visus jungia tik tobulėjantis režisieriaus meistriškumas bei tikrų žmogiškų ryšių tema. Tas meistriškumas turbūt labiausiai imponuoja naujausiame filme, kuris, beje, pernai Kanuose pelnė prizą už režisūrą. "Apgirtę nuo meilės" pasakoja keistą, bet kartu ir visai banalią meilės istoriją. Beris Yganas yra gana keistas vyrukas. Jis turi savo verslą, bet nėra laimingas, nes jaučiasi vienišas ir labai trokšta artumo. Ypač jis nemėgsta prisiminimų apie vaikystę, kuriuos gausiai žarsto net septynios Berio gyvenimą reguliuoti pasiryžusios jo seserys. Tada jam kyla pykčio priepuoliai. Beris puikiai skaičiuoja, tad ir jo matematiniai gabumai, ir pykčio priepuoliai, ir intravertiškumas leidžia galvoti apie autizmą. Tačiau filme tai visai neakcentuojama. Taip pat nepaaškinamos ir įvairios Berį jau filmo pradžioje ištinkančios keistenybės, dėl kurių jis tampa fisharmonijos savininku. Kažkur Los Andželo pakraštyje, tuščiame angare gaminantis keistus daiktus (pvz., tualeto šepečius nelūžtančiu kotu), jis atrodo kairiaširdis - norintis, bet nemokantis mylėti.

iliustracija
"Apgirtę nuo meilės"

Beris vengia moterų, ypač jei susipažinti siūlo kuri nors sesuo. Kartą jis supažindinamas su Lina - tokia pat vieniša, iš pradžių keistokai atrodančia moterimi. Ji tyli ir švelni. Emily Watson čia gal pirmą kartą per savo karjerą vaidina romią ir nesikankinančią moterį. Trapų jos herojės švelnumą pabrėžia viskas - judesiai, pasteliniai rūbai, tylus balsas ir žvilgsnis. Nežinia, kodėl jai prireikė Berio, tačiau iš trumpų frazių galima spėti ir ją turint nelabai malonių prisiminimų. Berį ji globoja ir myli beveik motiniškai. Lina pripildo jo gyvenimą supratimo, švelnumo, meilės. Iki pat pabaigos baisu patikėti, kad jų meilės istorija bus laiminga.

Tačiau prieš susipažindamas su Lena Beris įsivelia į bėdą paskambinęs sekso telefonu. Paslaugioji panelė kitą rytą paskambina pati ir pareikalauja 750 dolerių. Taip filme atsiranda antroji siužeto linija, kai kovodamas su jį šantažuojančia panele ir keturiais jos broliais blondinais Beris stoja į ryžtingą kovą už savo orumą. Filmo kulminacija ir yra scena, kai Beris suranda savo šantažuotojus, kurių pagrindinį vaidina, žinoma, ir vėl visai kitoks Philipas Seymuras Hoffmanas. Desperatiškas orumo gynimas čia tampa Berio triumfu. Šita scena - vienas Andersono režisūros perliukų. Ją jau dabar reikėtų rodyti kino mokyklose.

Ir tokių perliukų filme daug. Jo kino kalba dažnai sukurta iš senų ir gerų užmirštų dalykų, o kartu yra visiškai nauja, tarsi gimstanti kartu su filmu. Tai ir netikėtas žaidimas su spalvomis, kartais užklojantis visą ekraną, ir nepaaiškinamas spindulys, sekiojantis paskui Berį, ir mielos parafrazės toksiškos žydų šeimos tema. Andersonas kartais tiesiog grįžta į senąjį kiną, pasakojantį istoriją apie keistuolio ir nevykėlio negandas, ir net žaismingai pateikiai grakščią citatą iš praeities - lyg nebyliame kine ties susikibusiomis herojų rankomis pamažu "aptemstantį" ekraną.

Tačiau filmas niekad nenuslysta nei į sentimentalumą, nei į atvirą komiškumą, nors to ir galima tikėtis iš pagrindinį vaidmenį kuriančio Adamo Sandlerio. Vaidmuo pareikalavo iš jo tikro ir reto meistriškumo, juk Berio nuotaikų kaita ir pykčio sprogimai beveik nenuspėjami, o keistenybės ir naivumas - visai neperdėti, nepanašūs į ankstesnius Sandlerio triukus. Netaisyklingas, bet žmogiškai talentingas herojus ir talentingai netaisyklingas filmas - didelė retenybė šiais laikais. Po to gana ilgai negali žiūrėti taisyklingų, tvarkingų naujų kino produktų. Kad ir kaip jie būtų išreklamuoti.