Žvilgsnis pro langą

Marija Teresė Rožanskaitė. Piešinys

Vilniaus galerijos tęsia pažintį su Marijos Teresės Rožanskaitės kūryba - Šiuolaikinio meno centre surengta dailininkės jubiliejinė retrospektyva, o nuo kovo 6 d. "Arkos" galerija pristato naują parodą. Šįkart tai kitokia ekspozicija vien jau savo apimtimi. ŠMC buvo stengtasi parodyti kuo daugiau ir įvairesnių, skirtingų laikotarpių autorės darbų, išsamiai pristatyti dailininkės kūrybą, o paroda "Arkoje" - savotiška vientisa instaliacija su akcijos elementais uždaroje erdvėje (jai skirtos dvi galerijos salės), kurią sudaro tapyba, piešiniai bei garsas. Ir nors Rožanskaitė lieka ištikima nuolat jos kūryboje gvildenamai neišvengiamos akistatos su Anapusybe idėjai, šįkart ji išreikšta kitokiais motyvais ir kita tema nei didžioji dalis darbų, eksponuotų ŠMC: miestiečių gyvenimo aktualijas keičia kaimo žmonių ir jų aplinkos realijos.

Ekspozicijos erdvė užpildyta taip, kad pati tampa vientisu dviejų dalių kūriniu - žaidimu, kurį pradedi žaisti vos tik patekęs į šią aplinką. Pirmoje salėje gausu paveikslų, kuriuose dailininkei būdingu originaliu stiliumi nutapyti gyvenamųjų ir ūkinių trobesių fasadai. Jautiesi tarsi stovėtum kaimo vidury, bandydamas apsispręsti, į kurį kiemą užeiti. Griežti plokštuminiai, tarsi nuspalvinti architektūriniai brėžiniai, namai, "apsupti" draperinio dangaus ar kalvų peizažo, primena į drobules įvyniotus mirusiųjų kūnus. Siurrealistinėje erdvėje sustingę hiperrealistiškai nutapyti motyvai.

Simboliniu tampa įžengimas į antrąją ekspozicijos salę, kur tapybą keičia piešiniai - prie tariamų pirkios durų palikti guminiai batai, dryžuotas kiliminis takas, kėdė, ant kurios stovi kibiras su vandeniu ir puodelis, pasakojančios močiutės balsas (tiesa, sklindantis iš magnetofono) sufleruoja patekus į trobos vidų. Kai lankiausi galerijoje, tokį įspūdį dar labiau sustiprino pačios autorės buvimas "kambaryje" - tarsi skulptūra, ji veik nepastebima sėdėjo ant suolelio, ant akių užsismaukusi skrybėlę.

Marija Teresė Rožanskaitė. "Oranžinis". 2001 m. O. Posaškovos nuotraukos

"Apsilankau kaimo troboj, kalbuosi su pagyvenusiais žmonėmis, imu pieštuką ir anglį ir stengiuosi nupiešti visas veide esančias raukšles, nes jos man gražiausios, klausausi jų godų. Jie pasakoja, aš klausausi ir paišau. Jie pasitiki manimi, o aš jais..." (Rožanskaitė). Tariamos pirkios sienos "nukabinėtos" senais, apsilupusiais dvivėrių, sudalintų langų rėmais, pro kuriuos žvelgia gausybės raukšlių išvagoti senukų ir senučių veidai - pieštuku, anglimi piešti Kuršių, Daržininkų, Pamerkių, Gelūnų kaimų gyventojų portretai. Lango motyvas, jau seniai naudojamas vaizduojamame mene užsienio (ypač mėgtas romantikų ir siurrealistų) ir lietuvių (A. Petrulis, A. Kuras, K. Dereškevičius, A. Švėgžda, kt.) dailininkų, kiekvieno jų kūryboje įgijo savo prasmę (kaip architektūrinė interjero ar eksterjero detalė, kaip simbolis ar alegorija). Rožanskaitės kūrinyje erdvinis lango motyvas (atliekantis ir praktinę - rėmų funkciją) naudojamas tam tikram efektui išgauti. Prasideda klaidinantis žaidimas. Žiūrovą tarsi išbalansuoja neįprasta erdvė - pirmoje salėje žvelgdamas į supančius namų eksterjerus vis dėlto jautiesi esantis patalpoje, o kai patenki į antrą salę - namo vidų (tai rodo interjero atributika) pro langus žiūrintys žmonės irgi atrodo esantys uždaroje erdvėje - savose trobose (tik ne ten pat, kur tu), ir stebintys tave, nepažįstamąjį, stovintį lauke, šalia jų namų. Šie diedukai ir bobutės galėtų būti ir tie, kurie stebi gryčią pro langus iš lauko, bet jie atrodo tokie pasitikintys, pasakoja savo gyvenimus taip, tarsi būtų namuose. Dėl tokių erdvės erdvėje efektų, senyvo amžiaus žmonių ramių nugyvento laiko atpasakojimų langas tampa realios Anapusybės skelbėju.

Šioje parodoje susijungė bene svarbiausios Rožanskaitės kūrybos kryptys: tapyba, piešinys, instaliacija, o autorės dalyvavimas ekspozicijos erdvėje turi akcijos bruožų. Retrospektyva ŠMC nemelavo - dailininkė ir "Arkoje" lieka ištikima savo stiliui.