Indas ir kūnas

Ryto Jakimavičiaus parodos "Indas ir kūnas" ekspozicijos fragmentas

Taikomoji dailė šiuolaikinės Lietuvos dailės kontekste nesusilaukia tiek daug dėmesio, kiek naujosios medijos ar kiti tradiciškai atlikti vaizduojamosios dailės kūriniai. Galbūt kaltas požiūris į šią dailės šaką pirmiausia į praktinę, o tik vėliau kaip į kūrybinę veiklą, gal naudojamų medžiagų specifika neleidžia menininkams visiškai atsiskleisti, o gal tiesiog trūksta naujų idėjų ar galimybių jas įgyvendinti. Dėl vienų ar kitų priežasčių galerijose greta viešpataujančios vaizduojamosios dailės kūrinių retai matome taikomojo meno dirbinius. O jei jų randi, tai, be kelių retų išimčių, vaizdas ne tik neįkvėpia, bet ir nestebina. Taip nutiko ir lankantis praėjusių metų apžvalginėje taikomosios dailės parodoje - daugelis kūrinių pasirodė jau ne kartą matyti (čia, žinoma, kaltas retrospektyvinis renginio pobūdis) ir netgi gerokai pabodę. Tuomet tarp daugybės autorių joje pasimetė ir Ryto Jakimavičiaus kūrinys(-iai), beje, kaip ir daugelis kitų. Tuo tarpu "Akademijos" galerijoje eksponuojama dailininko paroda tarsi nori paneigti klaidingus gandus, jog keramika šiais laikais tėra vien "puodų gamyba" - tam tikrame nuo buities nutolusiame kontekste ji gali įgyti ne vien praktinę reikšmę. R. Jakimavičiaus darbų parodą galima būtų pavadinti viena didele instaliacija, užimančia abu "Akademijos" galerijos aukštus. "Indas ir kūnas" (kaip byloja parodos pavadinimas) yra dviejų dalių reginys.

Indas. Nežinia, ar pasaulį pirma išvydo informaciją kaupiantis kūnas, ar talpa, kurioje ji egzistuoja prieš patekdama į žmogaus sąmonę, tačiau pirmoje salėje susiduriame su indo, kaip tam tikrų žinių saugotojo, vaizdine interpretacija. Į žmogaus smegenis nepastebimai ir nuolatos patenka galybė informacijos: vaizdų, garsų, kvapų, formų pavidalu. Tam tikra jos dalis užkoduota kiekviename mus supančiame objekte, kiekvienoje matomoje, užuodžiamoje, paliečiamoje, išgirstamoje realybės dalelėje, kiekviename veiksme ar judesyje. R. Jakimavičius siūlo ją išgerti kaip rytinės kavos ar arbatos puodelį - ne pirmą ir turbūt ne paskutinį kartą pakartoti šią kasdienėje buityje paplitusią "informacijos priėmimo" ceremoniją - ritualą, kurį nesusimąstydamas apie jo prasmę atlieka kiekvienas žmogus. Rituališkumas, ko gero, suvaidino ne paskutinį vaidmenį pasirenkant pagrindinį pasikartojantį aptariamos instaliacijos motyvą, t.y. puoduką, dažniausiai buityje naudojamą indą, kuris, vaizduojamas kaip informacijos talpos metafora, pasak autoriaus, dažnai tampa tiesioginės informacijos priėmimo palydovu. "Indo forma - nupjautas kūgis naudojama kaip srauto simbolis. Kūgį pavertus horizontaliai, gaunama ruporo aliuzija, tuo tarpu stovėdama vertikaliai ši forma tampa siūlytoja. Ši forma yra tarsi loginė konstrukcija, kontrastuojanti su įvairiais pagrindais. Asimetriška, chaotiška pagrindų forma asocijuojasi su mūsų vartotojų sąmonės pasažais." Instaliaciją lydi garsų ir nesuprantamų žodžių srautas, iš kurio išsiskiriantys girgždesiai asocijuojasi su šulinio svirties supimusi (galbūt tai pirmas informacijos priėmimo etapas - sėmimas iš tariamos talpos). Instaliacija susideda iš daugiau nei pusšimčio tuščių arba vandens pripildytų puodukų, o jos viduryje, tarsi įstrigęs molio paviršiuje, - vienas didelis kūgio formos puodelis-milžinas, suimantis viską griaunančią apokaliptinę didybę. Ne itin optimistinis vaizdelis: iš po suskeldėjusio molio pagrindo "prasikalusios" kaukolės, žvelgiančiomis tuščiomis akiduobėmis ir dar dygstančios žmogiško pavidalo nepraradusios galvos, begalvė ir berankė Venera, aplink išsibarsčiusios pialos, vamzdis ir t.t. Tarytum tuo norėta įprasminti informacijos perteklių, palengva nusėdantį ant lygių porcelianinio puodelio sienielių, įsigeriantį į gruoblėtą molio paviršių ir galiausiai išgaruojantį iš atminties.

Kūnas. Antrajame aukšte įrengta savotiška "kūno laboratorija". Aplinka primena alchemiko dirbtuvę ar mokslinių tyrimų centrą, kuriame telikę vien tik kūno ženklai, išduodantys juose užkoduotą gyvybės buvimą. Tačiau tai "būtis" į praeitį nuslinkusiame laike - "rentgenografiniai" siurrealistinių žmonių siluetų plaučiai kvėpuoja, o žmogaus rankų nulipdytos širdys plaka. Į žiūrovus žvelgia iš Boscho pragaro vizijų ar Saukos žemiškųjų košmarų drobės paviršiaus į trimatę erdvę nužengę personažai. Su molinėmis smegenimis ant galvos tribūnoje-kalėjime stovinti žmogysta, vieną ranką laikanti ant metalinio varžto, lyg ką prisiekinėtų nežinomam varžtų Dievukui, gerokai peraugęs gyvūnėlis, prie kojų pasidėjęs žmogaus galvą; iš pagrindo išnirusi į berankius žmogystas ištiesta išbalusi ranka - tai siurrealistiniai ryšiai suregztas fantasmagoriškas pasaulis, kuriame klaidžioja efemeriški žmonių kūnai. "Kūno formų individualumas - laikina iliuzija. Todėl čia rodau atsiminimuose išlikusius kūnų - personažų veiksmus. Laikinumui pabrėžti eksponuojamos rentgeno nuotraukos (objektyvizuotos kaulų struktūros). Jas naudoju kaip kūno substancijos simbolį. Substancijos, kuri ištirpsta aplinkoje kartu su kūno forma", - vėl įsiterpia autoriaus komentaras. Kūnas virsta indu. Galbūt nepatvariu, nuolat kintančiu, glembančiu ir išnykstančiu, tačiau jo rūbu vis dėlto gaubiasi amžinybe alsuojanti siela.

Ši paroda - tai neblogas įrodymas, kad keramikai, kaip ir kitoms taikomosios dailės šakoms, vertėtų grįžti į galerijų sales, o joms atstovaujantiems menininkams - pamąstyti ne vien tik apie naujų formų kūrimą, bet ir paieškoti originalesnių jų pateikimo žiūrovui būdų.