Apie viltį

"Eksperimentas"

1999-ųjų rugsėjo 17 dieną Pedro Almodovaras parašo tokius žodžius: "Šį šeštadienį išėjęs į gatvę matau, kad diena yra nuostabiai saulėta. Tai pirmoji saulėta diena be mano mamos. Ašaros rieda po mano akiniais nuo saulės". Kažkodėl noriu galvoti, kad būtent tą akimirką ir gimė filmo "Pasikalbėk su ja" (LNK, 20 d. 22.35) sumanymas. Keturioliktasis Almodovaro filmas pasakoja apie du vyrus, kurie budi prie komos ištiktų savo mylimųjų. Tačiau tai ir filmas apie prisikėlimą, nes komos ištiktos miegančios gražuolės, regis, netrukus atsibus iš savo beveik amžino miego. Tai filmas apie prisikėlimo viltį, kurios nevalia prarasti.

Tačiau net ir komoje paskendusios moterys ekrane atrodo tvirtesnės už savo slaugytojus. Tiesa, viena jų net yra grynai vyriškos profesijos atstovė - toreodorė. Kita - iš pirmo žvilgsnio trapi šokėja - pasirodys stipresnė ir sugrįš į gyvenimą. Almodovaras negali negarbinti moterų ir jų paslaptis saugančių kūnų.

Šiame filme Almodovaras nuolat akcentuoja kūnus. Pirmuosiuose kadruose matome Pinos Bausch baletą - kalbančius, kenčiančius, laimingus kūnus. Kūno kalbos paženklintos ir miegančiųjų profesijos. Kūno misterija vyksta ir ligoninėje, kai prausiamas bevalis, bet stulbinamo grožio šokėjos kūnas. Trumpame filmuke, kuris atskleidžia sanitaro fantazijas, vyriškis toks mažiukas, kad gali apsigyventi moters įsčiose. Kūnas triumfuoja. Jis nemiršta niekad. Manau, kad būtent kūno pagarbinimas, kuris neturi nieko bendra su sveiko ir jauno kūno kultu, ir yra didžiausia "Pasikalbėk su ja" paslaptis.

"Pasikalbėk su ja" - pats garsiausias praėjusių metų filmas, surinkęs daugybę apdovanojimų. Kitą garsią 2001 m. geriausiu Europos filmu paskelbtą juostą parodys LTV. Tai vokiečių režisieriaus Olivier Hirschbiegelio "Eksperimentas" (16 d. 20.50). Jis paremtas realiu eksperimentu, kai mokslininkai psichologai tyrinėjo valdžios, prievartos ir kitokius nelabai malonius žmogaus "instinktus". Dvidešimt savanorių sutinka tapti kaliniais ir prižiūrėtojais bei apsigyventi uždaroje, sterilioje patalpoje. 12 iš jų bus kaliniai, 8 - prižiūrėtojai. Tačiau kai vienas "kalinys" pradeda piktnaudžiauti "prižiūrėtojų" kantrybe, eksperimentas ima slysti mokslininkams iš rankų. Įtūžę "prižiūrėtojai" pradeda siekti autoriteto vis drastiškesnėmis priemonėmis. Galiausiai jie pradeda medžioti net mokslininkus...

Ar pastebėjote, kad su sekmadienio vakaro filmo žiūrovais LTV elgiasi kur kas humaniškiau - neįterpia nei žinių, nei loterijų, nepiktnaudžiauja reklama. Taip yra todėl, kad jiems šitie žiūrovai daug mielesni už tuos, kuriuos jie patys pavadino "elitu". Sekmadienį jie tikisi prie ekranų masės, o Bergmano gerbėjai niekad nebus masė.

Šį antradienį (LTV, 18 d. 22 val.) - geriausias 6-ojo dešimtmečio Ingmaro Bergmano filmas "Žemuogių pievelė" (1957). Tai pasakojimas apie seną profesorių (vienas garsiausių švedų nebyliojo kino režisierių Victoras Sjostromas), vykstantį į simbolišką kelionę. Tai ne tik kelionė per visą Švediją atsiimti apdovanojimo, bet ir kelione laiku. Senasis profesorius tarsi suveda visas sąskaitas su savimi, artimaisiais, gyvenimu. Su tais, kurie jį mylėjo, ir su tais, kurie kaltino jį egoizmu.

Filmo pradžios košmariško sapno scena tapo viena garsiausių kino istorijoje ir žymėjo moderniojo kino, sugebančio įtaigiai perteikti žmogaus vidinį pasaulį, pradžią. "Žemuogių pievelė" - giliai filosofinis kinas, nors filme nėra tokių akivaizdžių filosofinių alegorijų, kurių buvo ambicingame "Septintajame anspaude".

Jūsų - Jonas Ūbis