Kaip paprasti daiktai tampa angažuoti

Giedrius Jonaitis. "Lėktuvas I, II". 2003 m.

Pinigai "kalėdiniai", pinigai "mediniai" - ir visi jie simuliakriniai. Pinigai - nauja pasaulietinė religija. Bent tokią išraišką turėjo amerikietiškas gaminys - valgomas "doleris-kalėdaitis", puikiai tinkantis kaip religinis vienetas ("in God we trust" - skelbia užrašas virš Baltųjų rūmų, ir kita pusė - demokratijos ir laisvių sergėtojai prezidentai Franklinas, Washingtonas ir kiti, ekstremaliose situacijose tampantys "geriausiais draugais").

Prieš gerą pusmetį galima buvo pamatyti grafines įvairių Europos šalių pinigų versijas retrospektyvinėje čekų grafiko Oldricho Kulhaneko parodoje "Vartų" galerijoje. Jo kūrinai buvo itin groteskiški ir erotiškai ciniški (tokia ta cinizmo išraiška: ir Diogenas Atėnų aikštėje rodė nuogą užpakalį valstybės politikai), mat menininkas perkūrė buvusius pinigus, pateikdamas valstybių ideologijų pinigines parodijas.

Tai, kas vaizduojama ant pinigų, vis dėlto yra tam tikras tos valstybės "veidas": kuo tauta, valstybė didžiuojasi ir ką deklaruoja. Taigi įdomu stebėti pinigų (valiutų) patiriamas menines ir nemenines mutacijas.

Grafikas Giedrius Jonaitis, sukūręs lietuviškų banknotų dizainą, nusprendė dar šiek tiek pažaisti ta pačia tema ir sukonstravo litus-medinukus. Būtent taip norisi vadinti grafiko asambliažus "Mediniai pinigai" (1, 2, 5, 10, 20, 50, 500). Ant litų kupiūrų vaizduojamos Lietuvai ir jos kultūrai svarbios asmenybės patenka į skirtingus kontekstus. Šalia litų-medinukų Jonaitis konstruoja ir lėktuvus ("Lėktuvas I, II, III"), kurie tarsi priešpriešinami pinigų kultūrai savo karingumu, surenka į asambliažą ir daiktus, kurie jam patinka ("Daiktai, kurie man patinka").

Pirmiausia apie medžiagas, iš kurių Jonaitis konstruoja, lipdo, klijuoja, kuriais inkrustuoja ir t.t. savo dirbinius. Menininkai naudoja įvairias medžiagas: pagrindinė, žinoma, medis (kodėl ne metalas ar plastmasė? Nes natūralu, arti gamtos, lietuviška, rūpintojėliai irgi - mediniai...). Medinius konstruktus autorius kloja kailiu, įterpia keramiką (ant jos paprastai atspaudžia veidus), derina su oda, juvelyriškai išraitytais vinimis ar viela, vėl nužyminčiais veido kontūrus, ir galybe mikroschemų; dar menininkas mėgsta senus kišeninius laikrodžius, kurių ciferblatą paprastai paslepia, o į mus atsuka išvirtusius, sustojusius jų vidurius: sraigteliai, varžteliai - žodžiu, nebeveikianti sistema (galima suprasti ir ideologiškai). Tokius laikrodukus Jonaitis inkrustuoja į asambliažus kaip kokią brangenybę (ne dėl to, kad brangi, o kad į ją gražu tik žiūrėti). Jis labai mėgsta ir sraigtus, ratus, guolius, spyruokles - įvairias mechanines detales, stilizuotas durų rankenas, kurios beveik visada metaforiškai reiškia vieno (laikmečio, etapo, veiklos etc.) pabaigą ir kito pradžią. Visa tai kalba apie istoriškai, kultūriškai susietą judėjimą, nenutrūkstamą mechanizmą, vientisą dalių sistemą, autoriaus pamatytą ir sukurtą.

Giedrius Jonaitis. "Medinis pinigas 1". 2002 m.

Kam naudojami ir ką žymi Giedriaus Jonaičio dekonstruoti daiktai? "Mediniuose piniguose" įvairiausi daiktai ar jų dalys, virtusios kitokių daiktų užuominomis, atsidūrę šalia Žemaitės, Valančiaus, Basanavičiaus, Dariaus ir Girėno, Maironio, Kudirkos ar Vydūno portretų, pradeda reikšti kitokius dalykus. Šalia "Lituanicos" pilotų įkomponuotos metalo detalės pasiruošusios gausti propeleriu, blaivybę propagavusį Valančių žymi vyskupo taurė (autorius palieka tik kieliko pėdą, todėl nėra visiško vaizdo tiesmukumo ir išlieka daiktų atpažinimo paslaptis); Vydūnui "Mediniam pinige 200" suteikiama išskirtinė aiškiaregio, tautos šviesulio garbinga vieta. Mat Jonaitis jam atvėrė trečią akį ir įstatė stiklinį žydrą rutulį, taip suteikdamas jam išskirtinių dieviškumo savybių (už skvarbų protą, filosofinį mąstymą, tautos vertybių saugojimą ir atvirumą pasaulinei kultūrai), bet parodydamas kartu ir artimumą gimtajam kraštui - ar tai galėtų reikšti kubiliukas sviestui mušti jo pašonėje? Penkiasdešimtinės nulis šalia Basanavičiaus virtęs kosmine akimi, o Kudirkos galva paskęsta futuristinėse mikroschemose.

Giedrius Jonaitis. "Medinis pinigas 200". 2002 m. O. Posaškovos nuotraukos

Nuliukus prie pirmųjų skaičių "Mediniuose piniguose" žymi sraigteliai, guoliai, rateliai - nes tinka ir atitinka nulio reikšmingumą.

Šalia politinių ir kultūrinių konotacijų, autoriui svarbi ir estetika: "medinių pinigų" konstruktyvumas puikiai dera su toniniu kolorito perėjimu, natūralioms medžio spalvoms; preciziškos daiktų jungtys, metalo, odos ir medžio formų glotnus sukibimas - visos dalys, kūrinių prasmės ir estetika sulydoma į vientisą dinamišką daiktą.

Na, o lėktuvai... labai gražūs. Gražūs savo konstrukcija. Jų detalių išdrožinėjimas ir sulipdymas savo konstruktyvumu kiek primena (irgi grafiko) Kęstučio Grigaliūno pjaustinius. Tik pastarojo jie ne tokie pretenzingi. G. Jonaičio lėktuvai ne tik gražūs, bet ir keliantys juoką. Bežiūrėdama į tuos dailius medinius lėktuvus, nusagstytus mikroschemomis, šerno kailiais ir visais kitais jiems reikalingais daikčiukais, negaliu neprisiminti mūsų prezidentų aistrų skraidyti ir medžioti. Ne itin ironiški ir nelabai rimti lėktuvai taiko tikriausiai į estetiką, o ne į politiką. Kiek sarkastiškesnis Jonaičio "Svajonių laivas II", grėsmingai primenantis karo laivą, nes nusėtas naikintuvais.

Atrodo, kad Jonaitis tik kelia hipotetinius klausimus, kuriuos užduoda statistinis lietuvis po paskutinių rinkimų karštinės, o ne pateikinėja atsakymus. Autorius gudriai laikosi ciniko pozicijos ir pats tikriausiai leipsta juokais iš savo sąmojingumo, pvz., lėktuvo kabiną padengęs šerno kailiu ir ant jo pritaisęs voltmetrą.