Fragmentai

Atanasas Dalčevas (1904-1978) - bulgarų poetas intelektualas. Gimė Salonikuose advokato šeimoje. Prasidėjus Balkanų karui, 1914 m. šeima visam laikui persikelia į Sofiją. Čia Atanasas studijuoja filosofiją ir pedagogiką. Paskui išvyksta į Romą: lanko meno istorijos paskaitas, mokosi kalbos, keliauja. 1926 m. išeina pirmoji jo eilių rinktinė "Langas". Vyksta į Paryžių, kur taip pat lanko paskaitas, baigia prancūzų kalbos kursus Sorbonoje. Po to dirba mokytoju, vėliau direktoriumi progimnazijoje. Bendradarbiauja su literatūriniais leidiniais, spausdina eiles. Kultūriniame bulgarų gyvenime atsiranda terminas "dalčevština" - neangažuotos poezijos sinonimas. 1947-1952 m. A. Dalčevas lieka be darbo: patenka dogmatiškosios kritikos nemalonėn. Po to gauna redaktoriaus vietą vaikų žurnale "Liepsnelė". 1967 m. išeina prozos knyga "Fragmentai". Tais pačiais metais rašytojas gauna TSRS "Garbės ženklą" už įnašą į rusų ir tarybinės literatūros populiarinimą. 1972 m. Vienos universitete apdovanojamas Gorfrido von Herderio premija už literatūrinę veiklą.
_________________________

Kai talentingose smegenyse gimsta mintys ir įvaizdžiai, jie visada yra paprasti. Sudėtingi ir migloti jie tampa vėliau, kai yra mėgdžiojami.

Meninis vertimas man primena langą, kuriame lauko vaizdai susimaišo su kambaryje esančių daiktų atvaizdais. Tai - kūrinys, priklausąs ir autoriui, ir vertėjui.

Mėgstu meną, kuris užkariauja tikrovę, o ne bėga nuo jos, kuris sulydo daiktus ir reiškinius ir iš jų, tarsi iš rūdos, išgauna darnų įvaizdžių pasaulį.

Natūralumas

Nuo akimirkos, kai įsimaišo sąmonė, natūralumas tampa nebeįmanomas.

Poezija gimsta ne tada, kai mes norime, o kai ji pati to nori. Labai dažnai ji būna panaši į užmirštą žodį, kuris atsiranda tik tuomet, kai liaujamės jo ieškoję.

Kai mąstau apie mūsų realybę, meną, kurį kuriu, visa tai man ima atrodyti svetima ir nenaudinga, panėši į tuos citrinmedžius, kurie metų metais vasarą išnešami į balkoną, o žiemą įnešami šilton svetainėn, ir kurių vaisiai, netgi sunokę, nėra tinkami valgyti.

Apie rašytoją galima spręsti ir pagal tai, ko šis neleidžia sau rašyti.

Kaip kenčiantis nuo nemigos snūduriuoja ištisą dieną, ir tereikia jam atsigulti, kad miegas jį apleistų, taip ir aš esu nuolatos puolamas minčių, ir tereikia man paimti plunksną į rankas, kad jos visos išsilakstytų. O, mano minties nemiga!

Visi rašytojai trokšta patikti, tik kai kuriems iš jų yra svarbu ir tai, kas juos mėgsta.

Šlovė supančioja: priklausomybė nuo skaitytojų, kritikos; priklausomybė netgi nuo savo ankstesnės kūrybos.

Kiekvienąsyk norėčiau rašyti taip, tarsi pirmą kartą.

Sąmojingumo ir nuoširdumo neįmanoma suklastoti.

Manau, jog niekas taip greitai nepagadina rašytojo, kaip užsiiminėjimas vien literatūra.

Pasakojama, kad prieš daugelį metų kažkas į Australiją vazonėlyje atvežė kaktusą. Iki tol šis augalas ten nebuvo žinomas, tačiau pasodintas parodė didelį gyvybingumą. Per kelerius metus jis taip išplito, jog žmonės jėga turėjo prieš jį kovoti, kad išsaugotų pasėlius ir savo gyvenimą. Vieną dieną tokia pati istorija atsitiks ir su mūsų eseizmu.

Lietus

(...) Mėgstu lietų. Kai jis priverčia mane sustoti ketvirčiui, pusei valandos po kokia nors pastoge, jis išlaisvina mane nuo bėgimo paskui rūpesčius ir sugrąžina pasaulio pojūtį; jo dėka aš vėlei dairausi ir galiu svajoti.

(...) Ir staiga įsivaizduoju kokį nors išsiblaškiusį dykūną, kuris ateina prisiglausti į tą pačią vietą.

Kai kurie mūsų rašytojai būtų pasižymėję literatai, jei būtų mažiau rašę.

Poezija, be abejo, skiriasi nuo proto ir valios, bet tie, kurie nori protą ir valią pašalinti iš poetinio kūrinio, klaidingai įsivaizduoja poeziją esant nelaidžiu kūnu, kuriam būtina išstumti kitą kūną, kad turėtų vietos. Tačiau poezija veikiau panaši į šviesą: ji apšviečia ir prasiskverbia pro daiktus jų nekliudydama.

Apie realizmą

Šališkas menininkas vaizduoja tikrovę tiksliau negu talentingas vien todėl, kad jam trūksta vaizduotės.

Portretas. - Jeigu esminis jo požymis yra panašumas, kuo remdamiesi mes kalbame apie Rembranto portretus, jei nepažįstame jo modelių?

Turbūt portreto kriterijų reikia ieškoti ne anapus kūrinio, o jo viduje; tai - jo vidinis koherentiškumas ir tapytojo įspūdžių individualumas, o ne panašumas.

Tikrovė mus išvaduoja iš svetimų įtakų ir padeda tapti savitiems. Šia prasme realizmas turi būti priešpriešinamas ne idealizavimui, be kurio menas negali egzistuoti, o šablonui.

Keturiasdešimtmetis žmogus yra senesnis už šešiasdešimtmetį.

Gide`as stebisi, kad Montaigne`is, būdamas keturiasdešimties, jau kalba apie senatvę. Manau, kad tai visiškai paaiškinama. Jautriausiai išgyvename dalykus, kurie keičiasi. Labiau nei žiemos šalčius pajuntame pirmąjį rudens dvelktelėjimą, kuris nudrasko lapus nuo medžių.

Antologija yra viena iš kritikos formų.

Kiekvienas stilius yra kompromisas tarp individualių ir populiarių išraiškos formų. Suregztas iš pirmųjų jis rizikuoja tapti neprieinamas. O apribotas antrųjų jau yra šablonas, ne stilius.

Mano mintis - baugšti paukštė: svetimo buvimas ją nubaido.

Apie liaudies pasakų stilizavimą

Jau daugelį metų verčiu liaudies pasakas mūsų vaikiškiems žurnalams. Neseniai man buvo pasiūlyta jas surinkti į vieną knygą ir kitų mūsų rašytojų pavyzdžiu perpasakoti, tai yra pagražinti jų kalbą ir suteikti tam tikro stiliaus darnumo.

Kategoriškai atsisakau tokio patarimo. Bevelyčiau palikti pasakas tokias, kokios jos yra. Tegu kiekviena jų turi savo kalbą ir savo kvapą. Kodėl turėčiau daryti tai, ką kadaise darydavo mūsų šeimininkai, kurių visos uogienės, nesvarbu iš kokių vaisių padarytos, atsiduodavo gandražolėm?

Dalelė yra mažesnė už visumą, bet gali būti gražesnė už ją.

Kai dabar sutinku vaikystės ir jaunystės draugus, aš juos matau vis tokius pat kaip anksčiau. Tik esu šiek tiek nustebęs - kam jie užsidėjo tuos baltus plaukus ir prisilipino antakius, kaip kažkada darydavome per Užgavėnių karnavalus.

Migloje saulė kybo raudona it tešmuo.

Kritikas turi būti truputį poetas, kad pajaustų poeziją, tačiau ne visiškas poetas, kadangi tuomet kurtų poeziją, o ne mąstytų apie ją.

Siaubinga yra ne tai, kad nesikeiti, o tai, kad nepaisant visų išgyvenimų ir nelaimių pasilieki vis toks pat.

Nežinau, ar tikrai iškyla būtinybė, ar aš tik stokoju vaizduotės, bet nepaisant nepasitenkinimo gyvenimu aš negaliu jo įsivaizduoti kitoniško.

Žmogus susitaiko su mirtimi po truputį, laikui bėgant, ne tiek dėl senatvės, kiek dėl kitų mirties. Iš pradžių mirtis jį baugina kaip svetima, nepažįstama šalis, išvykimas į kurią jį išskirtų su artimaisiais. Tačiau kai artimieji yra išvykę, ji, tarsi jau jų apgyvendinta, tampa jam artima.

Dievas vienintelis gera daro slapčiomis.

Kulka gali nužudyti žmogų, bet ne idealą. Yra tik viena priemonė idealui nužudyti: įgyvendinti jį.

Būdavo, močiutė man sako

Būdavo, močiutė man kokią dieną sako, kad jai jau metas išeiti pas mano senelį ir tetą, tai yra pas jos vyrą ir dukrą, kurie buvo mirę. Tai sakydama ji imdavo verkti. Aš taip ir nesupratau - ar ji verkdavo iš džiaugsmo, kad susitiks su jais, ar iš gailesčio, kad išsiskirs su mumis.

Jeigu žmonės būtų tobuli

Jeigu žmonės būtų tobuli, jie būtų vienodi. Individualumas, berods, gimsta iš netobulumo.

Viskas turi šešėlį

Viskas šiame pasaulyje turi šešėlį. Turi jį netgi snaigės žibinto šviesoje ant pabalusio šaligatvio.

Mintis ir jos raiška

Kai žmogus gerai nežino kalbos, jis, užuot sakęs tai, ką galvoja, galvoja tai, ką gali pasakyti.

Namai Karlovy Varuose

Karlovy Varuose, kaip ir kiekviename mieste, išsidėsčiusiame ant kalvų, matai namus, kurie, iš gatvės pusės būdami vienaaukščiai, turi po šešis septynis aukštus iš kiemo pusės. Žmogus įeina į šeštą aukštą, kad nusigautų iki pirmojo, ir pakyla šešis aukštus, kad išeitų į gatvę.

Galbūt todėl tie namai tau atrodo kupini poezijos, nes, kaip ir ji, sudarko įprastinę tvarką, išvaduoja tave iš įpročio valdžios.

Vienintelė priemonė

Rašytojams, kurie skelbiasi esą prieš netalentingą literatūrą, siūlau jos nekurti.

Poezija ir vertimas

Poezija, kaip ir kai kurie gydomieji mineraliniai vandenys, turi būti geriama iš paties šaltinio. Būdama toli nuo savo gimtosios kalbos šaltinio, ji praranda daug magiškų savybių.

Veidas ir kaukė

Karnavale, kur visi be išimties dėvi kaukes, tikrasis veidas taip pat yra kaukė.

Privalome rašyti tik geras eiles

Puškinas galėjo sau leisti rašyti prastas eiles, mat jis žinojo, jog po jų dar parašys "Pranašą" arba "Ančarą". Tai yra genialaus poeto privilegija. Kiti poetai tiesiog privalo rašyti tik geras eiles. Kiekvienas prastas eilėraštis gali juos demoralizuoti arba pražudyti pasitikėjimą savo jėgomis.

Šiuolaikinė literatūra

Šiuolaikinė literatūra (kalbu ne tik apie mūsiškę) yra veikiau stebėtojų, o ne kūrėjų darbas. Savo esme ji yra žurnalistika.

Laisvė ir laimė

Įdomu, kad abu Stendhalio herojai - ir Žiuljenas Siorelis, ir Fabricijus del Dongo - iš tiesų laimingi jaučiasi tik kalėjime.

Tarp rašytojų yra tiek bendrumo, kiek tarp tramvajaus keleivių.

Intelekto paveldėtojai

Netekę savo žemės, žydai daug amžių turėjo verstis laisvomis profesijomis ir protiniu darbu. Tad nejau keista, kad šiandien jie yra intelekto paveldėtojai Europoje?

Poezijos šventė

Poetų minia. Ji yra absurdiškiausia iš visų minių. Gulbių kaimenė.

Grožinio kūrinio, ypač nuostabaus eilėraščio, žavesys neišsemiamas vienu perskaitymu. Manyčiau, kad jo vertę turėtų lemti tai, kiek perskaitymų jis gali atlaikyti.

Žmogus mano, kad medžių lapai pagelto nuo rudens, ir tik vėliau, pamąstęs, pradeda suprasti, jog tai padarė vasaros ugnis ir aistros.

Poetams žodis ne tik turi reikšmę, bet dar yra ir ypatingas garsų derinys. Jis turi savo ilgį ir svorį, ypatingas varsas, skleidžia ypatingą atmosferą. Todėl poetams neegzistuoja sinonimai; kiekvienas žodis yra nepakeičiamas. Poetai jį mato, girdi, čiupinėja ir jaučia. Kas neturi šio juslinio, materialaus, jeigu norite, santykio su žodžiu, tas nėra poetas.

Poezija miršta, kai muzikos pasidaro per daug.

Esu kaltinamas, kad spausdinau tik gerus savo eilėraščius, o prastus slėpiau. Ne, mano gudrybė didesnė - aš rašau tik gerus eilėraščius.

Didelį susidomėjimą kūrybos psichologija paprastai parodo nesugebantys arba nepasitikintys savimi žmonės, kurie mano, jog pamėgdžiodami didžių poetų ir dailininkų įpročius bei pomėgius galės sukurti ir jų lygio kūrinius. Kūrybos priemonės yra subjektyvios ir dažniausiai bevaisės kitiems. Schilleris, berods, rašydamas kišo kojas į dubenį su šaltu vandeniu. Tačiau jo kūrybos metodas kitam, užuot davęs įkvėpimo, gali įvaryti slogą.

Atsisveikinimas

Eilėraštis man niekada neatrodė rimtas dalykas. O dabar, mano amžiuje, atėjo metas visam laikui išsiskirti, kaip sakoma, su mūza.

Manau, kad per daug jai neįkyrėdavau.

Apie kultūros lygį sprendžiame ne pagal poeziją, o pagal kritiką. Didžios poezijos turi ir primityviosios tautos.

Man buvo parodyti mano prieštaravimai, ir aš sutikau, kad jie egzistuoja, tačiau vis tiek juos palikau. Kodėl turėčiau juos slėpti? Verčiau būsiu nuoširdus, negu logiškas.

Kai pradedi senti, sugrįžti į savo pirmuosius metus, prisimeni užgesusius jausmus ir įspūdžius, susitinki su senais draugais.

Gyvenimas labai panašus į apsistojimą svetimame, nepažįstamame mieste. Vieną rytmetį atvyksti į stotį, priešais pamatai aikštę, automobilius, laukiančius keleivių, būdingą šiai vietai minią žmonių, nešikus, geležinkelininkus. Tai tavo pirmieji įspūdžiai. Vėliau tu apsigyveni šiame mieste; vaikštinėji jo gatvėmis; kitos vietos ir kiti dalykai traukia tavo dėmesį. Taip praeina savaitės, mėnesiai. Ir štai ateina išvykimo diena. Tu vėl ateini į stotį ir vėl išvysti aikštę su išsirikiavusiais automobiliais, kuriuos buvai užmiršęs. Pamatai net tuos pačius žmones. Tai, kas buvo pačioje pradžioje, vėl kartojasi, ir tu supranti, kad atėjo pabaiga.

Iš bulgarų k. vertė Laima Masytė