Dailė

Trumpai apie moterį

Elenos Balsiukaitės paroda "D.S." galerijoje "Kairė-dešinė"

iliustracija
Elena Balsiukaitė. "Placebo". 2003 m.
O. Posaškovos nuotr.

Paprastai kalbėdami apie gerą Kauno tapybą pasakome burtažodį - Andziulytė, Balsiukaitė, Barzdukaitė, Budriūnaitė... Kartais dar trumpiau - ai, Kauno mergaitės. Tuomet drąsiai painiojamos pavardės ir personos, nors pilkų tonų abstraktusis ekspresionizmas seniai jų nebevienija. Ir tai puikiai iliustruoja "Kairėje-dešinėje" veikianti Elenos Balsiukaitės tapybos ir koliažų paroda "D.S.", aiškiai parodanti, kad mūsų tapyba tampa vis realesnė ir daiktiškesnė.

Be abejo, žalsvų ir rusvų tonų pomėgis Elenos darbuose išliko, tačiau aliejų keičia spalvotas smėlis, kreida, pagaliau kasdieniai, tačiau egzotiški daiktai: vidpadžiai, antikvaru dvelkianti odinė ilga pirštinė, gintarinės pušies paveikslėlis, elektros lizdas, plastmasiniai kareivėliai, anatominė moters genitalijų atlieja, veidrodis ir šukos - klasikiniai kičo pavyzdžiai. Balsiukaitės darbuose dažnai pabrėžiama aukšto horizonto linija, ant kurios tarsi suveriami reikiami atributai. Plokščia erdvė, žėruojanti smėlio smiltimis, neretai paliekama neužpildyta. Popkultūros detalės jungiamos su elitinio ekspresionizmo raiška, ir šis derinys virsta pralaidžia savastimi, suvokiama ir artima kiekvienam. Įkomponuotas daiktas pasakoja savo gyvenimo istoriją, todėl kiekvienas darbas apauginamas siužetine intriga arba prasmių sugretinimų virtine. "Šneka" ne tik kreida piešti žmogeliukai, bet ir rašalo dėmės, rėžiai smėlio paviršiuje. Atskiri elementai, pavyzdžiui, medicinos ženkleliai su kryžiumi, tarsi raudoni kraujo lašai ar žaisliniai kareivėliai skirtingomis kovinėmis pozomis, pabrėžia tolygiai pulsuojančią paveikslo ritmiką.

Visuose darbuose matomas moters pasaulis, jos požiūris į save. Kartais tai dvelkia mistika (kad ir sunkiai šifruojamas parodos pavadinimas "D.S"), kartais sentimentalumu (iškirptos siuvinėtos gėlytės), kartais kūniška aistra.

R.M.