Apie vieną "Karmen"

Anželina Švačka (Karmen)

Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti kovo 1-osios Georges’o Bizet operą "Karmen" Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, drąsiai rašyčiau - sklandus spektaklis.

Nepraradęs premjerinio žvilgesio puikiai skambėjo, vaidino choras. Vienintelė nelabai skani, vaidybiškai "perspausta" vieta - pirmo veiksmo kivirčo scena.

Švariai, raiškiai grojo orkestras, netrūko ir spalvų, ir susiklausymo. Spektaklio dirigentas Liutauras Balčiūnas kiek veristiškai, tačiau nuosekliai plėtojo muzikinę dramą. (Tiesa, kartais tiesiog į neviltį varė lėti tempai, pavyzdžiui, pirmo veiksmo Habanera).

Ukrainietės Anželinos Švačkos Karmen - rafinuota, plastiška, fatališka. Ir nė vieno nereikalingo gesto! Solistės balsas, keliuose praėjusių metų spektakliuose kerėjęs puikia technika, maloniu tembru, šįkart buvo lyg pavargęs ir priblėsęs. Pasigedau anksčiau regėto trykšte tryškusio dainininkės gyvybingumo. Bet ar verta priekabiauti - Karmen vis tiek buvo puiki!

Su kiekvienu spektakliu akivaizdžiai paauga Vytauto Kurnicko Chosė vaidmuo: balsas ir vaidyba vis labiau susilieja. Vis dėlto pirmuose trijuose veiksmuose stigo prancūziško lengvumo, lyriškumo. Buvo daug nereikalingo forsavimo. Tuo labiau solistas nustebino suradęs tiek balso spalvų ir niuansų ketvirto veiksmo finaliniame duete su Karmen.

Alma Buzaitė (Mikaela) puikiai jaučia G. Bizet muziką. Gal ne viskas buvo sklandu pirmame veiksme, tačiau trečio veiksmo ariją ji padainavo ypač stilingai ir šiltai.

Trafaretiškai "eskamiljiškas" buvo Eugenijaus Vasilevskio Eskamiljas. (Matyt, režisierius nepaliko erdvės jo žmogiškiems jausmams). Gražaus tembro bosu džiugino Liudo Norvaišos Cuniga.

Lengvai ir tiksliai skambėjo sudėtingi solistų (Karmen draugų) ansambliai (Regina Šilinskaitė, Sofija Jonaitytė, Jonas Valuckas, Arūnas Malikėnas).

Po spektaklio viena detalė nedavė ramybės: ar atsiras teatre žmogus, galintis taip "aprengti" Karmen, kaip buvo sumanyta autorių. Taip pat negrabiai pagrindinė herojė buvo "aptūlota" ir vasario 8 d. spektaklyje. Tai toks šaukštelis deguto medaus statinėje.

... ir apie vieną "Kaukių balių"

O štai kovo 6-osios Giuseppe’s Verdi "Kaukių baliaus" spektaklio niekaip nesisektų įvardyti vienu žodžiu. Tą vakarą atsidavęs muzikos tėkmei galėjai išgyventi tikrą jausmų audrą.

Ion Pojar (grafas Rikardas) M. Raškovskio nuotraukos

Puikiai G. Verdi muzikinę dramaturgiją žinantis ir jaučiantis dirigentas Gintaras Rinkevičius subtiliai vedė visą savo "kariauną" kulminacijos link. Kartu su dirigentu ne demonstratyviai išoriškai, o gilia vidine energija alsavo solistai, choras ir orkestras.

Orkestre išskirčiau imlius, paslankius styginius, žavėjo ypač sodrios, aksominės violončelių temos. Ir niekaip negaliu suprasti pūtikų, tokiame spektaklyje leidžiančių sau tokius "triukus"!

Dažnai stebint vieną ar kitą Sigutės Stonytės kuriamą vaidmenį, ateina mintis - geriau nebūna. Kurdama Amelijos vaidmenį solistė, regis, pranoko pačią save. Puiki išvaizda, subtili vaidyba, balso spalvų skalė - nuo minkšto piano iki tamsiausio forte, tobula frazuotė... Besiklausant abiejų Amelijos arijų buvo galima prarasti realybės nuovoką.

Kilnus ir santūrus Dainiaus Stumbro Renatas nesiblaško po sceną: meilė, ištikimybė, pavydas, kerštas - viskas atsispindi jo balse, tą vakarą skambėjusiame sodriai ir šviežiai.

Inesa Linaburgytė (Ulrika), spektaklio statytojų "užkelta" ant nenusakomos konstrukcijos scenos gilumoje, praranda ryšį su publika (kuriant šį vaidmenį tai be galo svarbu), o Ulrikos arija netenka įtaigos ir prasmės. Vėliau, jau atsidūrusi "šiapus", solistė turi daugiau galimybių atsiskleisti ir užburia savo paveikiomis intonacijomis.

Valiūkiškai elegantiškas Irenos Zelenkauskaitės Oskaras, kaip visada, žavėjo skaidriu, lakiu sopranu, o Vytauto Bakulos ir Vlado Bagdono sąmokslininkai (Samuelis ir Tomas) - puikiai skambančiais balsais, saikingais, taikliais vaidybos potėpiais.

Pagaliau pagrindinis operos herojus - grafas Rikardas, nuo kurio reikėjo pradėti šią recenziją. Tą vakarą Rikardo vaidmenį atliko svečias iš JAV, rumunų kilmės tenoras Ionas Pojaras, kurio karjeros pradžia susijusi su pergale M. Callas konkurse Atėnuose 1985 metais.

Nors I. Pojaro repertuarą sudaro žymiausi lyrinio-dramatinio tenoro vaidmenys, šiame spektaklyje jis atrodė gana liūdnai tarp mūsų solistų. Sausas, bespalvis balsas, akivaizdžios muzikinio teksto klaidos... Ar teatro administracija pirko katę maiše, ar tai buvo nesėkmė šio solisto vienadienė?

O. A.