Vestuvių vaidinimo menas

"Mano didelės storos graikiškos vestuvės"

Gyvenimas jau seniai mėgdžioja kiną, ir nereikia būti Baudrillard`u, kad tą suprastum. Štai, pavyzdžiui, penktadienį (vasario 14 d.) "Coca-Cola Plaza" kino centre susituokė studentų pora iš Kauno. Linksmai nusiteikęs ceremonmeisteris, turbūt įkvėptas už nugaros boluojančio ekrano be skylučių, jauniesiems palinkėjo, kad jų bendras gyvenimas būtų "juokingas kaip komedija". Jei visų gyvenimai stebuklingu būdu pakartotų vestuvių geografijas, maniškis būtų panašus į Vilniaus televizijos bokštą. Bokštas tebestovi, o štai santuoka... Santuoka - kaip staltiesė iš reklamos: "Turi pavykti iš pirmo karto!"

Santuoka "iš pirmo karto" atstovauja buitinei šeimos vertybių propagandai, kurios idiliški vaizdeliai su baltomis staltiesėmis ir angeliškomis šypsenomis reklamuoja pasaką - iš karto ir visam gyvenimui. Svaiginanti perspektyva skalbimo mašinos fone. Toks reklamuotojų naivumas neįtikina net romantiškų komedijų scenaristų - šie bent dekoratyviai bando pagauti "laikmečio dvasią". Dažniausiai ją įkūnija profesinę karjerą darančios moters alegorija. Tiesa, tuo filmų "šiuolaikiškumas" paprastai ir baigiasi (o baigiasi, kaip žinia, vestuvėmis). Nes pasakos nėra šiuolaikiškos, jos - amžinos, su tais pačiais mitiniais herojais, kartojančiais tuos pačius ritualus.

Jei kino teatras tampa šeima, galima rinktis - amerikietiškas flirtas ar graikiškas perteklius: "Įsimylėti per dvi savaites" ("Two Weeks Notice", rež. Marc Lawrence, JAV, 2002) ar "Mano didelės storos graikiškos vestuvės" ("My Big Fat Greek Wedding", rež. Joel Zwick, JAV, Graikija, 2002). Pirmajame vėl sutiksite amžiną jaunuolį Hugh Grantą, klajojantį pramintais takais (eisi į kairę - "Noting Hilas", eisi į dešinę - "Ketverios vestuvės ir vienos laidotuvės"...) ir amžiną pelenę Sandrą Bullock. Šį kartą jos herojė yra išsilavinusi advokatė ir visuomeninio judėjimo aktyvistė, kovojanti už bendruomenės kultūros centro išsaugojimą (kur mūsų aktyvistės, griūnančios po buldozeriais ir neleidžiančios įrengti dar vienos prekyvietės vietoj kultūringiausio "Lietuvos", visos Lietuvos, kino teatro?). O Hugh Grantas - kaip visada merginų apsuptas (šį kartą - dar ir išsituokęs) pinigingas plevėsa. Pamynusi savo kairuoliškus įsitikinimus, teisininkė pradeda tarnauti simpatiškam turčiui (žinoma, dėl bendruomenės centro!), o greitai ima tvarkyti ne tik jo finansus, bet ir garderobą. Nepaisant abipusių simpatijų ir kone kūdikiško Granto prisirišimo, seksas į karjeristės visuomenininkės planus neįeina, todėl pusę filmo galima juoktis iš puritoniškos prisilietimų baimės, kurios įtampa maksimaliai seksualizuoja aplinką ir tarpusavio santykius (plg. amerikietiška seksualios "nekaltybės" ikona Britney Spears). Vidury filmo staiga atsiranda viskam pasiryžusi Bullock konkurentė, ir komedija įgyja skalbimo miltelių reklamos dramatizmo, bet "pirmas kartas" (kuris nė vienam nepirmas...) nemeluoja. Pabaiga aiški, t.y. laiminga.

"Įsimylėti per dvi savaites"

Graikiškos vestuvės įdomesnės visomis prasmėmis. Jau vien pagrindinio vaidmens atlikėja ir scenarijaus autorė Nia Vardalos paperka "nesuvaidintu" negrabumu, kuris kuo toliau, tuo žaviau atrodo. O kur dar spalvingi plačios giminės personažai, aktyviai dalyvaujantys vieni kitų gyvenimuose! Žinoma, jų charakteriai gerokai sušaržuoti ir kartais atrodo lyg Kusturicos čigonų karikatūros. O gal tai svaiginantis "Prezidentų balkono" efektas, kai gurkšnojant "Metaxos" kokteilį už širdelėmis apipiltų jaunavedžių nugaros ekrano vaizdai atrodo lyg tolimas sapnas?

Štai sėdime mes čia, tikrose vestuvėse, "Coca-Cola Plaza" V.I.P. balkone, - "aukščiau tik dangus"! Ir viskas taip gerai - ir tie lietuviai aplinkui, ir temperamentinga graikų bendruomenė filme, ir (kaip reta!) tolerantiški amerikiečiai...

Mielai užsirašyčiau į keramikos būrelį su tokia simpatinga graike. Paskui beliktų kelis kartus niurktelti į baseinėlį graikų cerkvėje, pamaloninti nuotakos tėvus ir sudalyvauti Nojaus laivą primenančiose vestuvėse. Tikrai pamokomas pavyzdys, kaip restauruoti tradicinio šeimos modelio prestižą. Todėl į "vestuvinius" filmus turi eiti ne tik Valentino dienos įsimylėjėliai, bet ir visi nedarnių santykių traumuoti žmonės - kaip į kino "šeimos terapiją".

Simonas Ližė

P.S. Įkvėptiems sekėjams: filmo žanras - komedija.