Muzika Kompozitorių sąjungos perklausakronikaVasario 13 d. Kompozitorių sąjungos salėje negausi specialistų auditorija perklausė kelis trijų autorių kūrinius. Pristatyti darbai - neseniai užbaigtos partitūros, apibrėžiamos šiandien gana daug apimančia šiuolaikinės muzikos sąvoka. Teisučio Makačino dviejų dalių "Synphonia in H" dideliam pučiamųjų orkestrui, "Trimito" užsakymu sukurta 2002 metais, nepaisant datos, yra daugiau praeitame šimtmetyje susiformavusios tautinės lietuvių kompozitorių mokyklos idėjas tęsiantis kūrinys. Kompozitorius šiuo, pastaruoju metu bene madingiausios trukmės (10 minučių) opusu lieka ištikimas savo stiliui. Jo paties apibūdinimu, tai būtų neoklasicizmo ir bartokiškos liaudies muzikos transformacijos jungtis. Savo komponavimo sistemos, atrodo, nežada atsisakyti ir Osvaldas Balakauskas. Naujausias jo darbas "Odisėja iš si į do" fleitai, gitarai ir styginių kvartetui parašytas - tą ne kartą linksniavo perklausos dalyviai - savitu konstruktyviu būdu. Griežtai organizuota kūrinio visuma, įsiklausius į derminę harmoniją, specifines ritmų sekas ar užuominas į kompozitorių nuo jaunystės žavėjusį džiazą, yra atpažįstamo braižo. Pasaulinė šios kompozicijos premjera, sukėlusi dideles publikos ovacijas, šiemet sausio 10 d. skambėjo Toronte, garsioje "Naujosios muzikos koncertų" serijoje, kurios užsakymu ir buvo parašyta. Spręsti apie trečiojo kompozitoriaus kūrinius perklausoje buvo painiausia. Lietuvių kilmės menininkas Paul Dirmeikis, 1954 m. gimęs Čikagoje ir šiuo metu gyvenantis Prancūzijoje, į Vilnių atsiuntė tik kai kuriuos savo muzikos įrašus. Tai kompozitorius, nebaigęs specialių muzikos studijų, labiau žinomas kaip poezijos ir novelių autorius. Minėtina 1999 m. prancūzų leidykloje "Telo Martius" pasirodžiusi jo esė ir pokalbių su K. Stockhausenu knyga "Laiko alsavimas". Visgi P. Dirmeikio muzikinių kompozicijų sąraše - per 40 pozicijų. Be dainų ir kamerinės muzikos, 1987-aisiais jis parašė operą "Sutarti" sopranui, baritonui, instrumentų ansambliui ir elektronikai bei video-projekcijai, o 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ėmėsi daugiausiai elektroninės muzikos, gana romantiškais dvikalbiais pavadinimais - lietuvišku ir anglišku. Nors šis, sakyčiau, eksperimentinės dainos ir konvencionalios elektroninės muzikos autorius pagal amžių galėtų priklausyti mūsų "naujųjų romantikų" kartai, savo estetikos pajauta jis artimesnis jaunesniems. Tik vieną kartą 1991 m. Lietuvoje buvusio P. Dirmeikio elektroninės kompozicijos, pažymėtos 2002-ųjų data, perklausoje nustebino netikėtomis sąsajomis su Ryčio Mažulio garsų pasauliu.
Ramunė Kazlauskaitė |