Kad būsimieji Brookai nepaliktų savo šalies

"Royal Shakespeare Company" direktorius Chrisas Foy ir meno vadovas Michaelas Boydas

Vasario 7-10 d. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras rodė sostinės publikai savojo repertuaro spektaklius - S. Becketto "Belaukiant Godo", C. Goldoni "Triufaldino, arba Dviejų ponų tarnas", A. Čechovo "Vyšnių sodą", N. Gogolio "Revizorių". Tuo pat metu buvo parodytas ir Nacionaliniame dramos teatre statytas W. Shakespeare`o "Ričardas III". Į šį režisieriaus Rimo Tumino spektaklių minifestivalį buvo atvykęs būrys solidžių teatralų iš užsienio: Torunės tarptautinio teatrų festivalio "Kontakt" direktorė Jadwiga Oleradzka, Varšuvos "Teatr Studio" meno vadovas Zbigniewas Brzoza, "Royal Shakespeare Company" iš Stratfordo prie Eivono meno vadovas Michaelas Boydas bei direktorius Chrisas Foy, Dandžio (Škotija) "Dundee Repertoire Theatre" meno vadovas Dominicas Hillas, Helsinkio "Q-Teatter" meno vadovas Erikas Söderblomas, taip pat dviejų Groningeno (Nyderlandai) teatrų vadovai Rene van der Pluimas bei Ruudas van Zuilenas.

Šis apsilankymas logiškai išsirutuliojo į viešą diskusiją opiais šiuolaikinio teatro problemų ir perspektyvų klausimais, įvykusią po Nacionalinio dramos teatro stogu. Joje dalyvavo dalis svečių ir Vilniaus teatrų atstovai. Diskusijos temą galima būtų įvardyti taip: "Europos repertuarinių teatrų ir ansamblinių trupių patirtis ir tendencijos".

Pradėdamas diskusiją Rimas Tuminas pasidalijo su svečiais ir kitais dalyviais savo nerimu dėl Lietuvos valstybinių teatrų ateities. Pasak jo, šį nerimą jam sukėlė spaudoje nuolat kartojami raginimai iš pagrindų keisti Lietuvos valstybinių teatrų sistemą, atsisakant repertuarinio teatro ir ansamblinės trupės modelių. Tvirtinama, kad Vakarų teatrai jau seniai perėję prie komercinio teatro modelio ir laikinų trupių, kur darbo santykiai grindžiami terminuotomis sutartimis. Todėl, pasak R. Tumino, būtų labai pravartu "iš pirmų lūpų" išgirsti, kaip gyvuoja Vakarų Europos repertuariniai ansambliniai dramos teatrai.

Karališkojo W. Shakespeare`o teatro meno vadovas Michaelas Boydas savo pamąstymus pradėjo nuo to, kad britų patirtis, palyginti su kitais Europos teatrais, yra labai specifiška: britų teatras iki šiol ištikimas literatūrinio teatro tradicijai ir neturi didelės ansamblinių teatrų patirties.

M. Boydo vadovaujamas teatras daug metų gyvavo kaip laikina, tik vasaros sezonui suburiama trupė istoriniame Stratfordo prie Eivono mieste. Septintojo dešimtmečio pradžioje režisierius Peteris Hallas įvykdė drąsią reformą ir įkvėptas Bertolto Brechto "Berliner Ensemble" pavyzdžio įkūrė šiame memorialiniame W. Shakespeare`o teatre nuolatinę trupę. Nors specialistai pranašavo jos žlugimą, tai buvo nuostabiausias "Royal Shakespeare Company" dešimtmetis. Tiesa, aktoriai trupėje paprastai keitėsi kas treji metai.

Tačiau pastaruosius du dešimtmečius Anglijos teatrai priversti vis labiau rūpintis kuo didesnėmis pajamomis parduodant bilietus, tad įniko samdytis populiarias ir brangiai apmokamas televizijos ir kino žvaigždes. Tai ilgainiui atvedė prie bendro aktorių profesinio lygio smukimo ir diskreditavo ansamblinio teatro idėją. Jau 15 metų sėkmingiausiai gyvuoja tie teatrai, kuriuose pagal trumpalaikes sutartis vaidina TV ir kino įžymybės. Ypač šios tendencijos ryškios Londone.

Stratfordo prie Eivono teatre, nutolusiame nuo Londono per šimtą mylių, šie procesai buvo vertinami labai kritiškai. Tačiau ir šis ansamblis nebuvo deramai puoselėjamas: jaunesni aktoriai dažniausiai naudoti kaip spektaklių "amunicija" - tik antraeiliams ar epizodiniams vaidmenims. Prieš porą metų "Royal Shakespeare Company" trupę ištiko gili krizė. Meno vadovas paskelbė apie trupės likvidavimą, ir netrukus iškilo reali teatro uždarymo grėsmė. Britų teatro kritikai, kurie šiaip jau vergauja įžymybėms, sukėlė spaudoje didžiulį triukšmą. Tiesa, jie propagavo romantišką, naivią, nostalgišką ansamblinio teatro sampratą.

Ansambliai išliko daugiausia šalies periferijoje, menkai apmokamuose teatruose, kur žmonės yra priversti ir sugeba išgyventi kartu. Semdamiesi įkvėpimo vieni iš kitų ir mokydami vieni kitus, kai kurių tokių ansamblių artistai per kelerius metus sugeba suformuoti tam tikrą teatro estetiką. "Savo teatre aš taip pat ketinu atkurti ansamblį, - kalbėjo Michaelas Boydas. - Tai būtų aukštų estetinių principų ir griežtų darbo kriterijų teatras. Man atrodo, kad pagrindinis trumpalaikių sutarčių trūkumas yra tas, kad jos trukdo bręsti talentingiems aktoriams. Pastovių trupių skaičiaus mažėjimas reiškia tam tikrą teatro regresą." O kad trupės neištiktų sąstingis, kasmet keistųsi maždaug penktadalis aktorių.

Dar viena ansamblinių trupių egzistavimo problema - tarpusavio supratimo krizė. Anot M. Boydo, televizijoje ir kine nevaidinantys aktoriai nebenori būti savo laimingesnių kolegų šešėlyje. Tačiau labiausiai aktorius kankina klausimas: "Kas galų gale yra ta idėja, vardan kurios verta būti drauge, gyventi ir dirbti daugelį metų?" Režisieriaus nuomone, netolimoje ateityje teatrų trupėse dominuos tik labai jauni ir senyvo amžiaus aktoriai - viduriniosios kartos artistai iškeliaus uždarbiauti į televiziją ar kiną. Bet tai nedidelė bėda. Ir jauni, ir seni aktoriai gali puikiai išsilaikyti: "Kai mūsų trupė buvo sveika ir stipri, mes sugebėjome iškelti nemažai žvaigždžių. Mes nebijome, kad geriausius aktorius pasiglemš TV ir kino industrija. Jeigu mes sugebėsime išsaugoti ansamblį, tai jau po trejų metų džiaugsimės savo žvaigždėmis ir turėsime iš to naudos."

Anot "Royal Shakespeare Company" vadovo, šiuolaikinio britų teatro meno fragmentiškumas daro neigiamą įtaką visam teatriniam procesui. Čia slypįs pats didžiausias teatro komercializacijos pavojus. "Žiūrovai, be abejo, visuomet yra teisūs, - sakė M. Boydas. - Bet nedera pamiršti ir teatro - estetinio ir etinio kelrodžio funkcijų. O tai nebetenka prasmės, jei visas procesas suskaldomas į smulkius epizodus - juk didžiausi teatro meno laimėjimai pasiekiami ne per keletą mėnesių, o per daugelį metų."

Britų teatruose akivaizdus didžiulis atotrūkis tarp to, kas vyksta stambiose ir kamerinėse teatrinėse erdvėse. Anot M. Boydo, netrukus teatrai praras sugebėjimą bendrauti su didesne nei 200 žmonių auditorija: "Teatras tampa tiesiog prestižinio apsilankymo ir pasirodymo, savosios tuštybės demonstravimo vieta". Netrukus gali atsitikti taip, kad bendrą teatro meno vaizdą, kaip internete, sudarys daugybė atskirų, skirtingų, tarpusavyje nesusijusių "langų".

"Tačiau mano patirtis rodo, kad gali būti ir kitaip. Esu matęs pilnutėlių tūkstančio vietų salių, kur žiūrovai dalijosi vienu bendru meniniu išgyvenimu. Ir tai buvo ne sapnas", - sakė "Royal Shakespeare Company" vadovas. Bet čia pat prisiminė Peterio Brooko spektaklio "Vasarvidžio nakties sapnas" publikos nušvilptą premjerą. Vėliau šis spektaklis tapo vienu garsiausių pasaulinio teatro reiškinių. Peteris Brookas taip pat remia ansamblinio teatro idėją ir pasisako prieš trumpalaikes trupes. "Tačiau Brookas gyvena Prancūzijoje, o aš - Anglijoje, - pajuokavo M. Boylas, ir pridūrė: - Ir stengsiuos, kad naujieji peteriai brookai nepaliktų savo šalies."

Ruudas van Zuilenas iš Groningeno papasakojo, kad jo teatro salė skirta 850 žiūrovų ir beveik visuomet būna pilna. Jis sutinkąs su kolega iš Didžiosios Britanijos, kad teatras gali suvienyti žiūrovus bendros meninės patirties džiaugsmu, tačiau jo vadovaujamo teatro publikos niekas nesieja su šiais aukštaisiais tikslais. Sėkmę garantuoja tik iš TV laidų žiūrovams pažįstamas aktorius ir vadinamasis "lėkštasis teatras".

Rene van der Pluimas - kito teatro Groningene vadovas - papasakojo, kaip 7-ojo dešimtmečio pabaigoje Olandijos teatruose vyko vadinamoji "pomidorų akcija": savo nepasitenkinimą jiems peršamo teatrinio meno lygiu žiūrovai reiškė apmėtydami aktorius pomidorais. Po tokios "akcijos" daugybė aktorių, ypač vyresnio amžiaus, buvo priversti visam laikui palikti sceną. Dabar Olandijoje liko tik vienas stambus ansamblinis teatras Amsterdame. Jo trupę sudaro 20 pastovių aktorių, dar 50 dirba pagal vienkartines sutartis. Du mažesni ansambliniai teatrai yra Roterdame ir Hagoje, jų trupės neviršija dešimties žmonių. Su dvidešimčia teatrų vyriausybė sudaro sutartis ketveriems metams, dar su 25 - dvejiems ar vieneriems metams. Teatrai nuolat gastroliuoja po visą šalį. Dotacijas skirsto ir teatrų meno vadovus skiria meno taryba. Vyriausybė nesikiša į meninę kūrybą, tik reikalauja, kad teatrai prie dotacijos prisidurtų penktadalį sumos parduodami bilietus. Neįvykdžius šio reikalavimo, teatro finansavimas nutraukiamas.

Dominicas Hillas atvyko iš nedidelio Škotijos miesto Dandžio. Jo teatre Rimas Tuminas 2001 m. statė A. Čechovo "Žuvėdrą". Per ketverius vadovavimo metus D. Hillui pavyko suburti aktorių ansamblį. Dandis - nei didelis, nei turtingas miestas, dauguma jo gyventojų - darbininkai. Todėl teatro publika labai įvairi. Pagrindinė užduotis buvo sudominti tuos žiūrovus, kurie šiaip jau nepratę vaikščioti į teatrą. "Pavyko pasiekti, kad miesto bendruomenė pasijuto mūsų teatro, jo ansamblio šeimininkais, - pasakojo D. Hillas. - Mes neturime žvaigždžių, bet bendruomenė savo dėmesį sutelkė į ansamblį, todėl mes parduodame visus bilietus į savo teatro spektaklius."

Ericas Söderblomas iš Suomijos: "Su trupe, surinkta trumpalaikių sutarčių pagrindu, neįmanomas joks kryptingesnis teatras. Tai atsitiktiniai žmonės, jie nenori būti mokomi, auklėjami ar kažkur vedami. Susirinko vienam projektui, ir tu jų daugiau nebematysi. Tokiems aktoriams trupė reikalinga tik savo prestižui patvirtinti."

Rimas Tuminas: "Visuomet pasisakau už teatrinio meno organizavimo formų įvairovę. Turi būti ir laisvų aktorių, ir laisvų režisierių, ir nepriklausomų, ir repertuarinių teatrų. Tačiau dabar ryški tendencija viską griauti. Kėsinamasi panaikinti repertuarinių ansamblinių teatrų sistemą ir vienu ypu išspręsti visas valstybinių teatrų problemas. Mes, teatralai, dar jaučiame valstybės globą, tačiau bijome, kad netrukus mums gali būti atsukta nugara. Puikiai suvokiame, kokioje sistemoje gyvenome, bet istorija akivaizdžiai įrodė valstybinio repertuarinio teatro pranašumus. Toks buvo garsusis J. Miltinio teatras, išauginęs daug garsių aktorių, panašūs procesai vyko ir kituose teatruose. Ansambliai išugdydavo visuome- nės gerbiamas asmenybes, kuriomis didžiuodavosi ir kinas, ir televizija. Socialinė ir politinė situacija pasikeitė, atėjo laikas ir teatrams atsinaujinti. Bet kažkodėl siūlomas tik vienas būdas - viską sugriauti.

Mūsų aktoriai, kiti kūrybiniai teatrų darbuotojai iki šiol neturi profesijai priderančių socialinių garantijų. Taip teatrų trupėse atsiranda baimė, nors visi pripažįsta, kad permainos pribrendo. Ar sunaikinę trupes išsaugosime tokį teatrą, kuris sugebės vykdyti visuomenės etinio ir estetinio lyderio funkcijas? Štai kur esminis klausimas. Nenorėčiau, kad būtų sunaikintas toks teatras, kuris brandino aktorius, formavo kūrybines asmenybes, buvo jų "gimtaisiais namais", ir liktų vien publikai pataikaujantis teatras.

Kaip matome, ir Jūsų, ir mūsų situacija nėra patenkinama. Jūs irgi svajojate apie ansamblišką trupę, apie repertuarinį teatrą. Mes taip pat suprantame, kad reikia keistis, ir esame pasiruošę pereiti prie sutarčių sistemos. Kaip pasiekti reikiamos pusiausvyros? Tokį procesą ir turėtų paskatinti šis mūsų pasikeitimas nuomonėmis."

Parengė Julius Lozoraitis