Prezidentai taip pat žudo

"Vasara su Monika"

Trečiadienį virš Vilniaus skraidys naikintuvai ir sraigtasparniai. Prezidento inauguraciją ir ją lydinčius renginius žada transliuoti visos nepriklausomos televizijos. Įdomu, ar jos susimetė, kad būtų pigiau, ar kiekviena rodys skirtingą vaizdelį. Aš to nepamatysiu, nes sėdėsiu savo kontoroje ir dirbsiu. Užtat bedarbiams ir bomžams bus šventė. Darbštuoliai taip pat neliks nuskriausti, nes vakare per TV bus pakartoti šventiniai džiaugsmai. Tik TV4 (26 d. 21.45) rodys filmą simbolišku pavadinimu "Beldžiant į dangaus vartus". Sukurtas 1992 m., šis jauno vokiečių režisieriaus Thomaso Jahno filmas iškart tapo labai populiarus. Dviejų pasmerktų mirti ligoninės pacientų bravūriška kelionė prie jūros kupina įvairiausių nuotykių, net bankų apiplėšimų. Man šis kelio filmas - bandymas perkelti į europietišką kiną daugybę amerikietiškų stereotipų - žanro, stiliaus, siužeto. Atsidūrę vokiečių kine jie visai priimtini, nors, aišku, grynai dekoratyvūs. Bijau, kad prieš dešimt metų vos ne europietišku postmodernistinio kino etalonu laikytas filmas dabar pasirodys gana naivus. Laikas nesigaili tokių filmų, kad ir kokie jie būtų žavūs.

Laikas apskritai keistai elgiasi su filmais. Tai įrodo ir Ingmaro Bergmano filmų retrospektyva per LTV. Net patys naiviausi iš jų vis dėlto pažymėti originalaus talento žyme. Tie filmai dar kartą įrodo ir tai, kokias galimybes režisieriui teikė nespalvotas kinas. Šešėlių ir šviesos kontrastai, ypatinga, nes apvalyta nuo margų kasdienybės dulkių, atmosfera, išraiškinga Šiaurės gamta. Nuo viso to negali atitraukti akių.

Šį antradienį (25 d. 21.30) LTV parodys vieną garsiausių Bergmano filmų "Vasara su Monika" (1952 m.). Kurdamas filmą Bergmanas buvo 34-erių. Natūrines scenas jis filmavo Ornö saloje. Filmavimas užtruko, nes buvo sugadintas negatyvas. Bergmanas, kuriam panašūs dalykai sukeldavo depresiją, šįkart buvo laimingas. Jis buvo įsimylėjęs jauną savo filmo aktorę, o būtinybė perfilmuoti tolino jį nuo šeimyninių ir finansinių rūpesčių, laukusių namuose.

Filmo herojus - jaunus įsimylėjėlius - persekioja mintis, kad vasara tuoj baigsis ir jiems reiks grįžti į miestą, kur jų laukia realybė ir visas tuntas nelaimių. Sala, nedidelė filmavimo grupė (12 žmonių, įskaitant aktorius) suteikia paliekančiam labai sunkų gyvenimo periodą Bergmanui daug džiaugsmo. Aštuoniolikmetė Harriett Andersson įkvėpė jam geidulingumą, kurio nebuvo matyti ankstesniuose jo filmuose. "Vasaroje su Monika" geismo nebelydi nė menkiausias kaltės jausmas ar kančios šešėlis.

1952-ųjų rugpjūčio 28 d. Bergmanas paprašo (pačiame filmuojamos scenos įkarštyje) aktorės žiūrėti ne į savo partnerį, o tiesiai į objektyvą. Iki tol tai buvo laikoma nepriimtina. Žvilgsnis griovė kino iliuziją, aktorė žiūrėjo kiekvienam žiūrovui tiesiai į akis. Kadro svarbą suvokė ir Bergmanas: "Čia pirmąkart kino istorijoje įvyko tiesioginis ir begėdiškas kontaktas su žiūrovu".

Kadras - Harriett Andersson žvilgsnis į kamerą - tapo viena garsiausių kino ikonų. Praėjus beveik dešimčiai metų Jeanas Lucas Godard`as rašė, kad herojė paverčia žiūrovą paniekos pačiai sau liudininku: "Tai liūdniausias kadras kino istorijoje".

Iš pirmo žvilgsnio Clinto Eastwoodo 1997 m. "Absoliuti valdžia" (LNK, 24 d. 20.20) primena tradicinį Holivudo politinį trilerį. Tokius mėgsta kurti Alanas Pakula ir Sidney`us Pollackas, tokius mėgsta rašyti Johnas Grishamas. Filmo herojus Liuteris, įsibrovęs į garsaus politiko namą, tampa šiurpios scenos liudininku: jis mato, kaip prezidentas nužudo savo meilužę, politiko žmoną. Pamatęs visa tai Liuteris tampa specialiųjų tarnybų taikiniu. Jis priverstas bėgti, slėptis...

Man filme įdomiausia buvo ne intriga, o subtili Eastwoodo refleksija apie kiną ir valdžią. Režisierius (jis ir vaidina Liuterį) daug dėmesio skiria scenoms, kuriose Liuteris stebi gyvenimą, jausdamasis jo žiūrovu tarsi filme. Tokia ir žudymo scena, kai Liuteris stovi anapus veidrodžio, bet prezidentas jo nemato, ir scena, kai herojus mato per televizorių, kaip prezidentas vargšui politikui prižada rasti žmonos žudiką, ir scena paveikslų galerijoje, ir scena, kai duktė suvokia, jog tėvas visada žinojo, kas jai yra, kaip ji gyvena.

Nors Eastwoodo herojaus žvilgsnis ir nenukreiptas į kamerą, jis įsimena. Tai savotiškas vidinis monologas, paverčiantis filmą apie prezidentą žudiką politine absoliučios valdžios parabole.

Jei Jūsų neįtikino šitie argumentai, pasižiūrėkite filmą dėl puikių aktorių Gene`o Hackmano, Edo Harriso, Scotto Glenno, Judy Davis, Lauros Linney. Pats būdamas aktorius, Eastwoodas žino, ko iš jų reikalauti ir kaip.

Jūsų - Jonas Ūbis