ATGAL
SPAUSDINTILiteratūra Erika Drungytė
Žiedlapiai pagal Ezrą Poundą vėjas šiaurės ir vėjas rytų šaižiai kertantys vienas kitam per pakinklius ir vakario skalpą plėšiąs troškia karščio alsa išsiduodantis aistriai pietys pačiame dykumos vidury pačiame dykumos vidury pilna gerkle aštrių žvyro eiženų ir smėlio dulkių su dygliažolės gniužulu saujoj tu parietęs kojas stebi tyliai temstantį skliautą nakties ritualo tvinksnius nakties ritualo tvinksnius atkartoja širdis jusdama tekant kraujo kanalais baltą šviną žvaigždžių iš lėto įbrėžiantį sunkio raidyną į švelnųjį kūno tavojo audeklą kūno tavojo audeklą suridensiu į ritinius tartum brangiausiąjį šilką dykumos dvikupriais laivais jį gabensiu keliais pramintais visų miros karalių iki pat jūros šiltavandenės iki pat jūros šiltavandenės būsiu tau aš kvapioji tarnaitė užuovėja būsiu atlydėjus tyliojon giraitėn pumpuruojančių persikų nelyg flamingų sparnai saulei pašokus plevenančių saulei pašokus plevenančių žiedlapių skaidrų kritimą tu ir pats dar bandei sulaikyti gniauždamas ašaras kuriomis aš springau negalėdama nieko pakeist paguosti tavęs negalėdama paguosti tavęs negalėdama nieko ak nieko sakiau linguojantiems karavanams flotilėms kantriųjų laivų kuriais aš tave pasiekiu dykumos pačiame vidury vėjui kartojant tai rojus 2003 01 28 Kornelijui Plateliui * * * subyrantys žemės keliuos mūsų ratai pakimbantys ant voratinklio siūlo lengvai įtraukiamo į besvorį šliuožiantį debesį nieko daugiau neužtraukiantį nieko daugiau neužkliūnantį tau beklūpint asketiškam bazilijonų šventoriuj užvertus galvą į dangų į jo besikeičiantį veidą niekad nestatišką tai tavo burna kvepia pietų vėjais bazilikais ir alyvmedžių juodu pavėsiu nuo degančių krūmų pridengiančiu - jie niekada nesiliauja liepsnoję varganoje mūsų atmintyje susigūžiančioj kai kas kartą griaudžiantis pranašo balsas baksnoja į sąžinę į tai kas privaloma arba neleistina nors niekada nepatirta nors niekada nė nesuprasta kur kaltė? kuri yra žemė tylesnė? aprankiota ir aplesiota arba išskabyta ir nuskusta iki kraujo nuplaunančio amžiną duonos - bet kokia kaina duonos? kraujas kraujas ir kraujas - kas dabar beatskirs žemės kraują nuo Abelio jaučio kraują nuo vakaro sutemų iš lėto pavirstančių juodu šilku gobtuvu nakties abito mus apgaubiančio kad ir mes susilietume būtume viena ant nematomos gijos vorelio tarp žolių ištemptos nelyg burės rudenio vėjuos išdriksiančios skaidriai prieš patį rytą * * * Trečiadienį nesnigs Bus giedras oras Trečiadienį ramus bus laikas Pavakarė šerkšnota Skaitau sinoptikų žinias Už lango jaukiai krinta sniegas Ant lango tirpsta ledo medis Ir visi paukščiai Tupėję šakose Ir visi žiedlapiai pasklidę Ant dvigubų stiklų Gailiuosi to tik žiemą Mums pasirodančio jų grožio Tų vandenio kristalų Pavirstančių Burtažodžiais ir pasakom Ir fizika tada yra toks niekis Verta juoko Aš tyrinėju Ledo lapus Pakibusias lengviausias plunksnas Ir užburia mane Ir vėl esu maža mergytė Sustingusi Iš nuostabos apstulbusi Išėjusi kažin kur taip toli Kad jau galėčiau levituoti Bet Už lango sniegas Meta kitą burtą Trečiadienį Kurį nesnigs 2003 01 09 užkalbėjimas Jeigu tu manęs pagailėsi Kai aš kalbinsiu grambuolį juodą Kaip karalių parklupusi smėliuos Saulėj dūzgiančiuos Ra dantyse Jeigu tu manęs pagailėsi Kai aš melsiu Kalvį kad kaulus Mano nuskustus ir nuplautus Jis iš naujo vėl suskaičiuotų Ir apkaltų geležimi Jeigu tu manęs pagailėsi Kai aš trečiąją bado savaitę Dilgėlių arbata pavaišinta Tapsiu blyškiai žalia ir be amo Grįšiu tavo glėbin pailsėti Tai to gailesčio pats neištversi Ir nebus mudviem būti ir džiaugtis Šita dovana - dviem buvimu 1999 piemuo Žali piemenų žaidimai Sultingos ir minkštos žolės Nugulusios žemumose Derli žemė renkanti visa Kas plūsta iš padebesų Žiūrėk - tai avių romumas Tas kylantis baltas rūkas Kurio atsigersi lyg pieno Ir sotus ramybe lig ryto Miegosi ėriukų pūkuos Sapnuosi kalno viršūnę Ėryčiai tavieji bus debesys Į juos atsirėmęs įnirsi Ir kiaurai trauką pajusi Ir gerklę tau baimė užgniauš Tu rėkt neišrėksi - kritimas Sulaužys tau kaulus išsprogs Įkvėpt negalėdami plaučiai Skeveldrom karštom ir lava Išdegins krūtinę - pabusk! Kai saulė tekėjimą pradeda Ėryčiai veidą baksnoja Snukučiais pienuotais ir avys Neramios tave žolės Ieškoti toli išsiveda Koks žalias tavo žaidimas Po debesiu koks pasaulis Ganyklos keičia ganyklas Į kalną tik pakeli galvą Sapnas gerklę užgniaužia Tavęs nepakeis čia juk niekas Aukštai - vien tankumas Dievo Tu jam nuolankiai paklūsti Ir lieki ašim svarbiausia - Piemuo derlių žemumų 2002 vasara * * * tas vaikelis - lig kelių sniege lyg sustingęs, šakelėn šerkšnoton akim įsisiurbęs - kiekvieną ledo kristalą, kiekvieną uogą - ežiuką vos alsuodamas ima savin kad paskui atpažintų jau rūmus balse mamos - karalienės pasaulį kad verktų dygios Kajaus meilės ir užuostų sterilų baltumą už kurio stovi žydinti Gerda už kurio Dievulis anūką vedas poną sušaldyt be gailesčio nulinčiuoti Abelį - piemenį zebrų ir už viską atleisti Kainui - taikiam kirtėjui miškų, geraširdžiui laukų sėjėjui, nuo žemės paviršiaus besijuokiant nušluojančiam tvarką įvestą to Dievulio, kuris dabar pakeistas kuris dabar sukeistas juokiasi lyg suvaikėjęs lyg tas vaikelis lig kelių sniege pravėręs mažą burnelę - kokia stebuklinga kristalų tvarka rūko dieną kokia karalienė galinga, Dievulis sako anūkui gailinčiam pono - piemens 2002 vasara * * * jūros kvapas visur mus pasiekiantis kur tik užsuka drėkstantis vėjas salos vien tiktai salos kur būtum ar nebūtum ir pats sala kur beeitum vis tiek susitiksi visa juosiančius vandenis vandenis prie ausies ką bedėtum girdėsi nepaliaujantį ritmą ošimą nes ir tavo ausis kriauklė nes ir tavo vandenys slūgsta ir užtvindo bangų mūša keičia linijas kranto kontūrus sūrias moteris kvepiančias jūra kur beeitum tu jas sutiksi o gal tai vien drėkstantis vėjas vien kryptis visuomet visuomet 2002 vasara |
