Muzika

"Įkritęs" į savo kelią

Interviu su 2002 metų Nacionalinės premijos laureatu saksofonininku Petru Vyšniausku

iliustracija
Petras Vyšniauskas
J. Pociaus nuotr.

Saksofonininkas Petras Vyšniauskas - vienas iš devynių 2002 metų Nacionalinės premijos laureatų, šiuo garbingu apdovanojimu įvertintas "už nuopelnus ir kūrybingumą bei novatoriškumą per paskutinius penkerius metus". Premija įteikta š. m. vasario 16 dieną. Ši proga bei noras dar kartą pabendrauti su Petru Vyšniausku ir tapo interviu pretekstu. Tiesa, pokalbis vyko dar šių metų išvakarėse, gruodžio 18 d. Muzikantą kalbino muzikologė Aušra Listavičiūtė.

Aušra Listavičiūtė: 1983 m. Visasąjunginiame estrados konkurse Tavo kvartetas tarp kelių tūkstančių kitų įvairaus žanro grupių pelnė II premiją. I premija tąkart niekam nebuvo paskirta. Taigi buvai išrinktas geriausiu Sovietų Sąjungos saksofonininku. Turėjai ir Metų džiazo muzikanto, ir Lietuvos geriausio saksofonininko titulą. Laimėjai įvairių festivalių prizų. 1996 m. Tau buvo skirta Lietuvos Valstybinė premija, o 1998 m. tapai LDK Gedimino V laipsnio ordino kavalieriumi. Esi vienas labiausiai tituluotų Lietuvos džiazo muzikantų. Ar visi šie laurai neslegia?

Petras Vyšniauskas: Kartais jaučiu naštą, bet dažniausiai nelabai kreipiu į tai dėmesį. Retkarčiais kiti -žmonės gatvėje ar mane pristatantys - apie tai primena, bet kol kas tai neriboja asmeninio gyvenimo. Vadovaujuosi patarle "duoda - imk, muša - bėk".

A. L.: Dažnai akcentuoji savo žemaitišką kilmę. Ką ji tau reiškia?

P.V.: Man ta kilmė nėra labai svarbi, ją daugiau akcentuoja apie mane rašantieji. Mano manymu, žemaičiai, aukštaičiai, suvalkiečiai bei dzūkai yra labai skirtingi žmonės (nevardinsiu čia gerųjų ar blogųjų jų savybių). Matyt, taip jau gamtos surėdyta. Gamtovaizdis, kuriame tu augi, duoda impulsą. Labai daug meno žmonių, ypač muzikų, kilę nuo Plungės. Gal juos paveikė kalvotos ežeringos vietos? Sunku pasakyti, kaip iš tikrųjų yra, bet, matyt, tai suteikia judėjimo minčiai, saviraiškai.

A. L.: Ar gali būti, kad su tuo susiję ir šimtametės dar Bogdano ir Mykolo Oginskių puoselėtos tradicijos?

P.V.: Be jokios abejonės. Bandžiau tai atsekti. Kunigaikštis Mykolas Oginskis kultūros raidai buvo labai svarbus. Jo sukurtos tradicijos duoda savo vaisių. Kiek teko bendrauti su tų kraštų muzikantais, visi sakė, kad jų mokytojų šaknys susijusios su 1880-1890 metų Plunge.

A. L.: Lietuvos konservatorijoje (dabar Muzikos akademija) mokeisi pas prof. Algirdą Budrį, o vėliau - pas saksofonininką Vladimirą Čekasiną. Baigei studijas vėlgi pas A. Budrį. Gal gali pakomentuoti šį faktą?

P.V.: Baigęs Klaipėdos S. Šimkaus aukštesniosios muzikos mokyklos klarneto klasę įstojau į Vilniaus konservatoriją ir toliau specialybę studijavau profesoriaus A. Budrio klasėje. Jis buvo ką tik grįžęs iš stažuotės Paryžiaus konservatorijoje. Mokiausi pas jį metus, o antrame kurse sužinojau, kad yra ir saksofono klasė. Šis instrumentas mane nuolatos traukė. Bijojau profesoriui atskleisti savo ketinimus, nes ir klarnetu groti man neblogai sekėsi, bet galiausiai ryžausi. Jis mielai sutiko. Perėjau pas V. Čekasiną. Teko daug praktiškai dirbti su orkestru: grodavome, ruošdavome programas, koncertuodavome. Oficialiai stu- dijas baigiau pas A. Budrį, nes V. Čekasinas labai daug koncertuodavo, ir specialybiniai susitikimai vyko gan retai. Iš esmės mokiausi savarankiškai.

A. L.: O kaip vykdavo darbas orkestre ar konservatorijos bigbende?

P.V.: V. Čekasinas nėra kalbus žmogus. Jis pateikdavo informaciją, klausydavomės muzikos, tačiau jis nepiršdavo savo nuomonės. Visą techninę bazę, kvėpavimą, frazavimą perėmiau iš A. Budrio. Jo pamokos labiau panėšėjo į meistriškumo klasę. V. Čekasinas turėjo savų idėjų ir jas realizuodavo, pasitelkdamas mus.

A. L.: Daug su kuo grojai ir groji. Bet visada išlieki savimi. Klausantis įrašų visada galima atpažinti Tavo grojimą. Kodėl taip yra?

P.V.: Man tai savotiškas komplimentas. Nes džiazo muzikoje, kaip ir visuomenėje apskritai, yra labai svarbu turėti savo veidą. Tai supratau pakankamai anksti ir pradėjau ieškoti savo kelio. Vienas mano metodų buvo užsiklijuoti saksofono klapanus. Tuomet natą spaudi, bet negali paspausti, tad ieškai kažko kito.

Malonu girdėti, kad esi atpažįstamas, tik čia iškyla klausimas - ar tai vertybė, ar ne. Manau, kad tiesiog esu "įkritęs" į savo kelią.

Niekada nebuvau patenkintas po pasirodymų scenoje. Nes prieš grodamas galvoju, kaip tą padaryti kuo geriau, o išeina visiškai ne taip, kaip norėjosi. Mano kolega Carlas Bergeris yra pasakęs, kad geriausiai pagroji netrukdomas - vienas. Tačiau muzikantui lemta rodytis žonėms.

Kuo toliau, tuo sunkiau tampa atsinaujinti. Ber ar reikia atsinaujinti? - nežinau. Turbūt tai priklauso nuo vidaus. Jeigu nori, tai ir gali, bet turbūt tik pakeitęs profesiją.

A. L.: Daug akademinės muzikos kompozitorių Tau rašo kūrinius. Kodėl būtent Tau?

P.V.: Iš pradžių, apie 1970-uosius, buvo labai mažai kūrinių saksofonui. Tai aš pats prašydavau kompozitorių, kad ką nors parašytų. Taip gimė Rimvydo Racevičiaus "Koncertas-improvizacija" saksofonui ir simfoniniam orkestrui, Arūno Navako "Sonata", Fausto Latėno "Albinoso judėjimai". Po truputį formavosi lietuviškų kūrinių saksofonui repertuaras. O štai Anatolijaus Šenderovo, Vytauto Germanavičiaus, Vidmanto Bartulio kūriniai parašyti jau ne man užsakius.

A. L.: Esi sakęs, kad dešimt metų po Tavo gimimo džiazas mirė. Ką tuomet visą šį laiką grojai?

P.V.: Kažkaip ties Johnu Coltrane`u užsibaigė tradicinio džiazo kvarteto, susidedančio iš saksofono, fortepijono, kontraboso ir mušamųjų era; baigėsi svingas, ritmo pulsacija. Kol kas nieko naujo mes neturime. Mano manymu, dabar yra pats didžiausias sąstingis. Ir kol kas neaišku, kas džiaze bus Jurijum Gagarinu.

A. L.: Ar Tau atrodo, kad džiazas gali užsikonservuoti ir tapti mirusia muzika?

P.V.: Labai sunku pasakyti. Pasiklausius šiuolaikinės muzikos atrodo, kad ten dar ne viskas prarasta, bet susipažinus su džiazo muzika man regis, kad čia - jau viskas. Ir mesijų nebesitikiu. Gal bus išrastas koks nors naujas muzikos instrumentas?

A. L.: Esi multiinstrumentalistas, tačiau daugiausia groji sopraniniu saksofonu. Kodėl renkiesi būtent šį instrumentą?

P.V.: Jį geriausiai jaučiu. Nepasakyčiau, kad jis yra man patogus, bet "su juo" esame kažkaip susigroję. Aš žinau, ką jis gali, žinau, kad manęs neapgaus ir nenuvils.

A. L.: Jau kelerius metus augini jaunąją muzikantų kartą. Kokia ji - Lietuvos džiazo ateitis?

P.V.: Dabar grojantys ir yra tas rezultatas. Aš džiaugiuosi esamais studentais. Nors norėtųsi, kad rastųsi ne vien tik saksofonininkai. Jų Lietuvoje yra su kaupu, o štai kitų instrumentų situacija pakankamai kebli. Labai džiaugčiausi, jeigu būtų dešimt būgnininkų, dešimt bosistų, o ir kitokių instrumentalistų. Tuomet tas mokslus išėjęs saksofonininkas, norėdamas groti grupėje, turėtų su kuo tą daryti Lietuvoje.

A. L.: Ar dabar patiri kokių nors kūrybinių kančių?

P.V.: Dabar yra visiškai natūralus adventas, absoliuti ramybė. O dėl naujų kontaktų - jų niekada neieškau. Yra ponas telefonas.