Laiko tėkmės apmąstymai

Liucija Šulgaitė. "Šešėlis". 2002 m. O. Posaškovos nuotr.

Šv. Jono galerijoje veikianti jubiliejinė Liucijos Šulgaitės dekoratyvinės keramikos paroda buvo atidaryta be didelio žurnalistų ir filmavimo kamerų šurmulio, artimiausių draugų ir bendražygių būryje. Besikeičiančių parodų, vernisažų, simpoziumų sūkuryje sunku visur suspėti. Juolab kad šiuolaikinis postmodernistinis menas patraukia naujovėmis, kartais ir trumpalaikiais efektais.

Ką naujo galima pamatyti L. Šulgaitės parodoje? Atrodo, nieko naujo, kas nustebintų. Ta pati balta, rami šulgaitiška keramika, švaresnė už baltus skliautus, subtilūs spalviniai deriniai. Tačiau ji traukia sustoti ilgėliau, vėl sugrįžti. Nejučia užplūsta mintys apie amžiną laiko tėkmę, būties dramatizmą. Kokia kūrybinė galia privertė molį prabilti intelektualia kalba? Norėčiau pakartoti Leonardo Gutausko žodžius, parašytus prieš du dešimtmečius: "L. Šulgaitės keramika - ligi skausmo sukaupta, išgryninta tiesa, kurios žodžiai - vieninteliai, nepakeičiami - skausmo ir gyvybės šaknų mazgas".

Ši paroda atspindi beveik 30 metų kūrybinį laikotarpį. Dauguma darbų sukurta per kelerius pastaruosius metus. L. Šulgaitė aktyviai dalyvauja parodose, simpoziumuose, bienalėse Lietuvoje ir užsienyje nuo 1958 metų. Kūrybinio kelio pradžioje, šalia keramikos, išbandė įvairias sritis - tekstilę (batiką), metalą, stiklą, papuošalus iš gintaro. Vis dėlto molis, ypač baltas, liko artimiausias, o nuo 1969 m. jos rankoms paklūsta kaprizinga ir trapi medžiaga - porcelianas. L. Šulgaitės darbai buvo pastebimi ir aptarinėjami parodose Lietuvoje ir užsienyje (Italijoje, Faencoje 1971 m. - aukso medalis; Prancūzijoje, Valauryje 1974, 1975 - diplomai). Jos darbų yra Lietuvos, Rusijos, Čekijos, Italijos, Vokietijos muziejų rinkiniuose. Dirba nuosekliai, tobulindama pasirinktą temą, ieškodama išraiškos būdų plastiškose formose, glazūrose.

Dailininkė kuria dekoratyvinę keramiką: plokštes, lėkštes, neįprastų formų vazeles, indus, tarsi pakylėtus virš buitiškumo ("Indas lietui", 2002). Per ilgus kūrybinius metus galima pastebėti keletą temų, kurios tobulinamos, prie jų sugrįžtama vienokiu ar kitokiu išraiškos būdu. Filosofinė laiko tėkmės tema ("Smėlio laikrodžiai", 1974) pratęsiama parodoje eksponuojamame kūrinyje ("Judanti forma", 2003). Balta smėlio laikrodžio forma, apjuosta jautriai tonuota reljefine linija, sukelia nuostabų jausmą, amžinai judančio smėlio pojūtį, o fajanso plokštėse ("Krantas po lietaus", 1983) trapus bangelės atspaudas šlapiame smėlyje, sublizgęs auksu saulės spinduliuose - tokia laikina akimirka gyvenimo amžinybėje.

Subtilūs apmąstymai būties tema vienodai įtaigiai atgimsta abstrakčiose formose ("Alėja", 1999) arba skausmingai, su dramatine įtampa prasiveržia rankos ar žmogaus veido muliažuose ("Žmogus žemė", "Žmogus medis", 1997; "Atsisveikinimas su vasara", "Skirtas Motinai", 1983). Tartum atsvara tarp gėrio ir blogio, tarp poetiškų ir dramatiškų asociacijų naudojamas saulės, spindulio simbolis.

Ypatingą vietą dailininkės kūryboje randa natūralios gamtos formos. Pradėjusi nuo lyriškų, stilizuotų kriauklelių, sėklų, gėlių, lašų, vėliau keičia emocinę išraišką. Formos laužomos, suspaudžiamos, išgaunami ekspresyvūs plyšimai, atspindintys gamtoje slypinčią galią. Spalva sustiprina emocinį svorį - akinančiai balti, tarsi ledo, skilimai, raudonos plyštančios aguonos, juodi kalnai, iš kurių, galingos jėgos veikiama, veržiasi purpurinė lava ("Kalnai", 1982).

Pastarųjų metų darbai visai kitokie. Naujos plastinės formos ramesnės, stilizuotos, dažnai geometrinės, harmoningų proporcijų. Daugelyje darbų pasikartojančia simetrija tarsi paryškinamas vidinis susikaupimas. Dažnai komponuojama iš dviejų vienodų, simetriškai sustatomų elementų, tarsi svarstyklės sveriančios gėrį, tiesą ("Kalneliai, 2000; "Senamiesčio akmenys", 2002; "Gėlė ne gėlė", 2001), o kartais ir trapiame porceliano darbe dalijama simetriškai įpjaunant ar naudojant juodą kontrastingą šešėlį ("Šešėlis", 2002). Gilias ir skausmingas emocijas sukelia kompozicija iš trijų geometrinių formų ("Žolė", 1999), kurių įpjovimuose, atrodo, taip sunkiai bando prasiveržti žaluma, arba mėlynas siauras vandens latakėlis, suspaustas tvarkingos molio konstrukcijos ("Šaltinis", 2002).

L. Šulgaitė retai dengia visą gaminio paviršių glazūra. Nuolat eksperimentuodama su technologijomis, ji atrado idealų emocinį santykį, leidžiantį dekoruoti nepaslepiant medžiagiškumo. Dar neišdegtas molis prisotinamas metalų druskomis, vėliau švelniai įtrinama sausa glazūra. Degamas keletą kartų aukštoje temperatūroje (1250o C) įgauna gilią vos mirguliuojančią spalvą, pagyvinančią kūrinio dinamiškumą ir kartu atidengia molio struktūrą, faktūrų niuansus. Žiūrint į darbus atrodo, kad jie atsirado lengvai, tačiau tai - ilgų ieškojimų ir mąstymo metų rezultatas.