Pasidaryk pats

Kęstučio Grigaliūno pjaustiniai

Kęstučio Grigaliūno pjaustiniai - vizitinė kortelė, keliaujanti iš metų į metus, keičianti savo formą, mastelį, kelianti kitokias asociacijas, mintis, tačiau išliekanti stabili visomis kitomis vizualiai apčiuopiamomis prasmėmis - technika, vaizdo traktuote ir pasitelkiamomis plastinės išraiškos priemonėmis.

Čia, žinoma, galima būtų imti kalbėti apie savęs citavimą, narcizišką grožėjimąsi savo darbo rezultatais, jų produkavimą, reprodukavimą ir platinimą vis kitokiu, daugiau ar mažiau įtaigiu pavidalu, šio citavimą, įspraudimą į kitokį ir kartu beveik nepakitusį spalvinį-faktūrinį kontekstą, galiausiai užbaigto kūrinio formatu atsidūrusį galerijos erdvėje. Tačiau remiantis patirtimi, kuri liudija, kad nekintančia forma gali būti pakartoti tik atitinkamame amžiuje, pasitelkus visas įmanomas moralinio kankinimo priemones, kalte įkalti "Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą..." ir pan. žodžiai, galima teigti, jog vadinamasis "kartojimas ir kartojimasis" veikiau reiškia pasirinktų kūrybinių klodų neišsenkamumą, o ne fantazijos ar originalumo stoką. Galų gale, vienpusiškai žvelgiant ir prieštaraujant visuotinai nusistovėjusiai - šiuo atveju autorių pateisinančiai - nuomonei, neargumentuotai "saviplagijavimu" galima būtų apkaltinti Jacksoną Pollocką, didžiąją gyvenimo dalį drabsčiusį dažus, iš esmės kūrusį begalines vieno ir to paties darbo variacijas.

Pavyzdys neturi nieko bendra su šia paroda ir tuo labiau su aptariamu autoriumi - jau vien todėl, kad K. Grigaliūnas "nesidrabsto" formomis, o pagal išankstinį sumanymą kantriai dėlioja paties pasigamintas savotiškas "Lego" detales į joms skirtas vietas. Jis neabejotinai išmano, kaip paprasčiausiu ir įtikinamiausiu būdu iš medžio, statybinio kartono ar faneros "padaryti" paveikslą.

Erdvinės grafikos darbai, "įstrigę" kažkur tarp objekto, reljefo, "plokščiosios" grafikos, tapybos ir architektūros, primena vaikiškus žaidimus, tik perkeltus į "rimtąjį" suaugusiųjų pasaulį, kuriame jie pavadinami postmodernistiniais kūriniais. Į juos sutelkiamos ne tik aplinkos realijos, pavirtusios atpažįstamais masinės kultūros, kičo ženklais, bet ir mitologiniai motyvai, kurių turi ne tik eksploatuojamos formos bei spalvos, bet ir kažkas esantis giliau, už matomumo abstrakčių siluetų lauko. Taip kuriama savotiška individualaus mito erdvė, atsiskleidžianti apgaulingai primityvia forma.

Kęstučio Grigaliūno pjaustiniai

Paprastumas - prigimtinė pasirenkamų medžiagų savybė. Pavyzdžiui, medis mums labiau asocijuojasi su pakelėje rymančiu rūpintojėliu, o ne su bažnytiniais vitražais. K. Grigaliūno darbai, tarsi norėdami tai paneigti, spinduliuoja vitražiškai grynomis spalvomis. Spindi ne tik koloritu, bet ir pasirinktais ironija pagražintais įvaizdžiais, dažnai susijusiais su atvirai "popsuojančios" prabangos atributika: kazino-laivas su išdidžiai plevėsuojančia trispalve, saldžiai rožinis, tarsi cukraus pudra apibarstytas aukštakulnis batelis. Pasirodo vienas kitas graffiti primenantis darbas - kad ir tas ažūriškas pjaustinys, panašus į sunkiai įskaitomus rašmenis ant sienos. Automobilis, motociklas - kasdienybės atributai, iš gatvės "įriedėję" į galeriją-"garažą". Po truputį viskas virsta daugiaprasme abstrakcija. Popmenui būdingi motyvai, neokspresionistiška jų vaizdavimo maniera, kompozicijose dominuojantys dekoratyviniai elementai - etnografinis lietuvių palikimas - susilieja mirguliuojančiame suskaidytame paviršiuje.

Pavadinimai varžo vartotojišką vaizduotę, galbūt todėl jų čia nėra. Asmeniškai man taip net labiau patinka - jautiesi laisvas mirgančias formas apgyvendindamas savose fantazijose. Natūralistinės formos, patekusios į stilizuotą, dekoratyvų apvalkalą, kuria daugialypius vaizdinius, po kuriais, rodos, gali slypėti visi pasaulio atvaizdai ir kartu visų jų nebūtis.

Gyvenimas įkalintas į primityvios vaikiškos dėlionės rėmus - tai panašu į filosofinius pamąstymus apie turtingą gyvenimiškąją ir istorinę patirtį, redukuotą iki savotiškų, kone archetipinių ženklų, gyvuojančią kažkur anapus eklektiško regimybių lauko.