Klasikos sąvoka plečiasi

Rimantas Armonas M. Raškovskio nuotr.

Nacionalinė filharmonija jau ne pirmą šeštadienį rengia įdomų simfoninės muzikos vakarą. Dėsningu tampa ir filharmonijos dėmesys nūdienos bei XX amžiaus kūrybai, kuri pagaliau pradėta traktuoti kaip "repertuarinė" muzika. Vasario 8 d. vykusiame koncerte kartu su LNSO griežęs violončelininkas Rimantas Armonas atliko vieno autoritetingiausių praėjusio šimtmečio kompozitorių Witoldo Lutosławskio Koncertą violončelei ir orkestrui, sukurtą 1970 m. ir dedikuotą Mstislavui Rostropovičiui. Taip pat tą vakarą nuskambėjo W. Lutosławskio "Mažoji siuita" simfoniniam orkestrui bei Nikolajaus Rimskio-Korsakovo simfoninė siuita "Šecherazada". Dirigavo Modestas Pitrėnas.

Visa pirma dalis buvo skirta W. Lutosławskio muzikai. Nežinau, ar tai sutapimas, bet būtent šiais metais minimos 100-osios kompozitoriaus gimimo metinės (sausio 25 d.), be to, koncerto išvakarėse, vasario 7-ąją, suėjo lygiai 9 metai nuo kompozitoriaus mirties. Jo "Mažoji siuita" sukurta 1951 m., tad turi tam tikrų sąsajų su prieš savaitę filharmonijoje skambėjusia A. Chačaturiano baleto "Gajanė" siuita. Tai panašios estetikos muzika, kuriai, be abejo, įtakos turėjo anuomet skelbiamos socrealistinio meno tiesos. Tačiau šiandien šiedu kūriniai skamba kaip melodinga ir šiuolaikiška (!), itin profesionaliai parašyta orkestrinė muzika, nūdienos klausytojams turbūt labiau besisiejanti su skambančia kino filmuose. "Mažojoje siuitoje" W. Lutosławskis naudoja lenkų liaudies šokių ir dainų intonacijas, traktuodamas jas "bartokiškai", t.y. stengdamasis išryškinti jų autentišką dvasią. M. Pitrėno diriguojamam orkestrui tai turbūt buvo naujas kūrinys, tačiau įveiktas lengvai ir elegantiškai. Be kita ko, "Mažoji siuita" padėjo "apšilti" prieš griežiant W. Lutosławskio Koncertą violončelei.

Klausydamasi šio kūrinio pagalvojau, kad W. Lutosławskio muziką galima būtų palyginti su grafika. Čia nėra iš karto dėmesį patraukiančio, ryškaus išorinio efektingumo, tačiau juntamas puikus stilius, nerėkianti elegancija, daug žavių smulkių detalių, kurių žaismę besiklausantiems reikia perprasti. Subtilumas.

Matyt, todėl Rimantas Armonas ir pasirinko atlikti šį kūrinį - pasak violončelininko, tai buvo jo sena svajonė. Atlikėjams, ypač solistui, šis Koncertas - kietas riešutėlis. Jį įveikti reikia tikro meistriškumo. R. Armono pasiryžimą atlikti būtent W. Lutosławskio koncertą pavadinčiau kiek donkichotišku. Juk kūrinys buvo parašytas 1970 m., kai naujosios muzikos komunikatyvumas dar niekam labai nerūpėjo, bent jau tiek, kiek rūpi dabar. Šios muzikos žavesį gali pajusti toli gražu ne kiekvienas, o atlikėjui į kūrinį reikia sudėti labai daug darbo, meistriškumo, tiesiog sielos.

Visgi R. Armono - patyrusio šiuolaikinės muzikos interpretuotojo - tam tikras muzikos hermetizmas visiškai negąsdino. Maža to, bisui, užuot kaip įprasta pagriežęs, pvz., Bachą, violončelininkas pasirinko nė kiek ne tradiciškesnę to paties W. Lutosławskio pjesę violončelei solo.

Imtis tokio ambicingo sumanymo - atlikti W. Lutosławskio Koncertą - violončelininką turbūt paakino jo daugiametė koncertinė patirtis ir, kaip minėjau, geri naujosios muzikos interpretavimo įgūdžiai. Pagaliau R. Armonas yra Lietuvos muzikos akademijos docentas, LMA Kauno fakulteto styginių instrumentų katedros vedėjas, tad ir ši veikla įpareigoja imtis ambicingesnių sumanymų, nei, tarkim, pagriežti opusą iš "privalomo" klasikinio virtuozo repertuaro.

Be abejo, labai svarbus vaidmuo W. Lutosławskio kūrinyje tenka orkestrui. Kūrinio žaismė ir grindžiama solisto bei orkestro dialogu, muzikiniais tarpusavio "pašmaikštavimais". Tai išradingi ir subtilūs garsiniai ir orkestro, ir solisto partijų efektai. Žinovai turėtų įvertinti ir kūrinį, beje, Lietuvoje atliktą pirmą kartą, ir interpretaciją.

Reiktų pasveikinti ir jaunąjį dirigentą, parengusį išties nelengvą partitūrą. Ne pirmą kartą už LNSO dirigento pulto stojantis Modestas Pitrėnas šiuo metu studijuoja prof. Juozo Domarko simfoninio bei operinio dirigavimo klasėje, yra tarptautinių konkursų laureatas. Nuo 1990 m. vadovauja savo įkurtam chorui "Psalmos", tapusiam daugelio tarptautinių konkursų bei festivalių laureatu, gastroliavusiam Europoje, Skandinavijoje ir JAV. Jau trejus metus M. Pitrėnas kviečiamas dirbti su Šiaurės Reino-Vestfalijos jaunimo simfoniniu ir kameriniu orkestrais. Nuo 2001 metų jis - Vilniaus B. Dvariono muzikos mokyklos simfoninio orkestro vadovas ir dirigentas.

N. Rimskio-Korsakovo "Šecherazadą" (1888) M. Pitrėnas Filharmonijos scenoje diriguoja ne pirmą kartą. Rusų kompozitoriaus simfoninė siuita šioje programoje turbūt tapo "desertu". Iš tiesų buvo gera pasiklausyti gerai žinomos ir tokios gražios muzikos! Visgi interpretuoti puikiai pažįstamus, populiarius kūrinius nėra lengva. Šįkart, nors ir vėl žavėjausi prabangiu N. Rimskio-Korsakovo orkestru (ne veltui jis parašė orkestruotės vadovėlį), kai kuriuos dalykus tarsi išgirdau pirmą kartą, pvz., išryškėjo improvizacinių epizodų laisvė. Be abejo, visa tai - dirigento ir orkestro nuopelnas, tačiau man pristigo dinamiškumo, tempai pasirodė lėtoki, viskas pernelyg akivaizdžiai sudėliota į lentynėles.

Tikiu, kad persiorientuoti nuo radikalokos W. Lutosławskio muzikos prie N. Rimskio-Korsakovo nėra lengva. Galbūt nevertėjo šių dviejų kūrinių dėti į vieną programą. Vienaip ar kitaip, šis koncertas liudija apie ambicingus solisto, orkestro ir dirigento sumanymus, kūrybinę drąsą. Tai leidžia iš mūsų atlikėjų daug ko tikėtis ir ateity.