Juditos Leitaitės mįslė

Judita Leitaitė M. Raškovskio nuotr.

Perskaitęs dainininkės Juditos Leitaitės kūrybinę biografiją, nustebsi ("matai, koks repertuaro įvairumas!") arba numosi ranka ("a-a, jinai iš tų, kur dainuoja "viską"...).

Mozartas ir Šenderovas, Händelis ir Bajoras, Schubertas ir Varlamovas, Chaussonas ir Kaveckas, Berliozas ir Balakauskas, Ravelis ir Kutavičius!?

Kas yra Judita Leitaitė - Stravinskio "Karaliaus Edipo" Jokastė ar Kįlmįno grafaitė Marica? Karaliaus Saliamono mylimoji Sulamita ar Abariaus džiazo trio solistė?

Panaršęs internete, rasi smulkmeniškiausią balsų klasifikavimą, tiksliausią vaidmenų suskirstymą. Dar studijų Italijoje metu pastebėjau, jog italai dainuoja savuosius - Donizetti, Bellini, Verdi ir Puccini, o Wagneriui kviečiami vokiečiai, vengrai ir visi kiti, kurie negali dainuoti itališkos muzikos, bet netausoja balso, trokšdami patekti į didžiąją sceną. "Maria Callas buvo dieviška Violeta ir visiškai netikusi Mimi; Mirella Freni - atvirkščiai, ideali Mimi ir niekam tikusi Violeta", - sakydavo mano pedagogas Genaro Barra, beveik kasdien kartojęs, kad tik balso tipas lemia vaidmenų ir kūrinių pasirinkimą.

Palikę didžiųjų pasaulio žvaigždžių problemas, grįžkime prie Leitaitės. Greta autorių margumyno, margas ir jos koncertinių kelionių žemėlapis: nuo prestižiškiausių Švedijos, Danijos, Anglijos salių, rimtų tarptautinių festivalių iki labdaros koncertų Lietuvos vaikų namuose ir senelių prieglaudose. Spaudos atsiliepimai mirga pagyrimais: "didelė artistė", "hipnotizuoja", "pakerėjo", "įtaigiai giedojo", "stilingai perteikė", "talentinga asmenybė", "jos dainavimas kupinas magijos" ir t.t.

Magijos, kerėjimo, būrimo terminai atsiliepimuose nėra išlaužti iš piršto. Būdama pakankamai racionali ir kritiška klausytoja, aš toli gražu ne kartą irgi esu patekusi į Juditos magijos lauką. (Būtent todėl mane baisiausiai suerzina koks nors jos "nuslydimas" į banalybes. Vos neišbėgau lauk iš salės, klausydamasi Schuberto "Ave Maria", dainuojamos "pritaikytu" lotynišku tekstu (suprask, kaip ir Pavarotti...). Atsipeikėjusi pagalvojau: "Ką gi, juk reikia ne tik gyventi, bet ir pragyventi, kad galėtum išgyventi. Senelių prieglaudos publika vokiško teksto nesupras, o lotyniškasis skamba ausyse dar nuo mažų dienų, kai mišios Lietuvoje aukotos lotynų kalba". Tai - tarp kitko. Visai nesirengiau Leitaitės teisinti).

* * *

Paskutinis Juditos netikėtumas - rusų romansų koncertas, parengtas kartu su pianistu Vitalijumi Neugasimovu ir violončelininku Dainiumi Palšausku. Vieniems - tai netikėta, kitiems - net akibrokštas. Mat dar daug tikrų ir netikrų patriotų tebepainioja sovietų okupaciją su rusų kalba ir rusų kultūra.

(Man gaila, kad dauguma po 1980-ųjų gimusių mano studentų neskaitys Čechovo, Dostojevskio ar Bulgakovo originalo kalba. Dainuodami romansus Puškino žodžiais, niekad nesupras, kas yra "niega" (neišverčiamas, tik jaučiamas būseną nusakantis žodis). Skaitys Shakespeare`ą? Galbūt... Visomis jėgomis priešinęsi rusinimui, dabar iš visų jėgų anglinamės. (Gal jau ir suanglėjome?..) Tai viso labo tik mūsų trečiarūšės tautos kompleksų maskavimas, kuris išlenda kiekviename žingsnyje, kaip yla iš maišo. Bet ir tai - tarp kitko. Juk sakiau, nesirengiu Leitaitės teisinti, o mūsų - juo labiau).

Visi koncerto programoje skelbti autoriai - rusai. Tačiau labai skirtingi - senieji Varlamovas, Bulachovas, didieji romansų karaliai - Čaikovskis, Rachmaninovas, Rimskis-Korsakovas ir mūsų dienų rusų genijus Gavrilinas.

Dainuodama pirmuosius, senuosius ir nežinomuosius autorius, Judita - nedidelio, bet prabangaus salono jauna dama, "mokiusis" dainuoti ir skambinti fortepijonu (kaip ir dera jos luomui); ji dainuoja pačiai sau ir visai netoli sėdintiems artimiesiems bei šeimos svečiams; arba - XIX a. dvarininkaitė, netyčia, "kaip iš dangaus nukritusi" į mūsų kupinas sumaišties, beprasmio triukšmo, "ne mano problemų" ir agresijos dienas, naivi ir egzaltuota; arba - jau Paryžiuje gimusi rusų emigrantų palikuonė, kažkelintoj kartoj būtinai "turinti" kunigaikštytės herbo likučius ir dainuojanti tokiems pat rusų emigrantams (ne naujiesiems, o aniems, po Spalio revoliucijos išbėgusiems, "mylintiems tėvynę, bet gyvenantiems Paryžiuje", žinantiems, kas yra tik rusams būdinga būsena "chandrą"); arba - ne visai jaunutė, bet dar graži ir būtinai liūdna, vis neištekanti XIX a. Rusijos provincijos miestelio Nataša, atvežta į svečius į baltą garlaivį, plaukiantį Volgos upe... dainuoja romansą, o baltu kostiumu vilkintis ir baltais "štibletais" avintis širdžių ėdikas Nikita Michalkovas sėdi laivo denyje; atsainiai atsilošęs pintame krėsle, koją ant kojos užmetęs, jis žiūri į Natašą - Leitaitę tokiomis svilinančiomis akimis, kad, rodos, imsi ir sudegsi, arba mesi viską, pulsi jam į glėbį, tegul neša nors į pasaulio kraštą: tačiau nei Nataša, nei Leitaitė nepuls - yra vylinga, bet nepatikli, todėl liūdna ir vis tvirtina, kad niekas jos nemyli, o kai Nataša - Judita žada niekada daugiau nebeįsimylėti, tai pati netiki ir žino, kad niekas netiki... Klausydamiesi Leitaitės visa tai ne tik girdime, bet ir matyte matome.

Dainuodama Čaikovskį, Rachmaninovą ir Rimskį-Korsakovą, Judita atrodo skaičiusi (ir supratusi) Lermontovą, Puškiną ir Tolstojų.

Klausantis jos Gavrilino "Seno albumo lapelių", jauti, jog Judita žino, kodėl šiam ciklui autorius panaudojo ir Heine`s, ir kažkokios (atsiprašau) Šulginos, ir vokiečių liaudies dainų tekstų, ir net savo paties eilių. Tai - tyčinė eklektika, joks kičas. Jokia naujiena, kad yra talentingų kūrinių, nesutelpančių į tradicinius rėmus ar įprastas formas.

Judita dainuoja negarsiai, nepaprastai intymiai, kai daugiau pasako visiškai netikėtai intonuotas intervalas ar žodis, kartais tik skiemuo, netgi atodūsis, vos ne vos sulaikomas juokas, kartais tik žvilgsnis ar to žvilgsnio slėpimas, gestas, kartais tik užuomina į kažką, ko neįvardys konkrečiai nei pati dainininkė, nei klausytojai. Ir nereikia. Kartais Juditos veide pamatai daugybę veidų tuo pačiu metu ir tas nenusakomai intonuojamas skiemuo atskleidžia daugybę prasmių.

Ir, ačiū Dievui, - nė kvapo jokios pigios "ciganščinos". Bergždžia būtų spėlioti, kaip ji tai daro. Nieko ji nedaro. Ji scenoje tokia, kokia norėtų būti iš tikrųjų. O mes, žvelgdami į jos kuriamą iliuziją, vogčiom braukiame ašarą nuo skruosto, mat jau suspėjome pagalvoti ir apie save...

Romanso žanras žūtbūt prašosi fantazijos, o ne proto. Fantazija - didžiausia brangenybė, jos neišmoksi. (Tiesa, išmintis - niekad ne pro šalį. Jos irgi neišmokstama. Esi išmintingas arba ne.) Fantazijos ir spontaniškumo Juditai pakanka. Gaila, kad koncerto pianistas (gal tai ne pianistas?) Vitalijus Neugasimovas solistei ne tik nepadėjo, bet ir baisiausiai trukdė. Jei "Steinway" fortepijonas neskamba, tai nepadės nė pravertas instrumento dangtis. Jei trūksta pianistinės technikos, tai gaudžiantis pedalas - vienintelis gelbėjimosi būdas. Jei fantazijos ir su žiburiu nerasi, tai belieka klausytis bespalvių natų virtinės ir atskirų taktų metro. Kur bent jau sakiniai?... Ir jokių čia tau kulminacijų nei moduliacijų raiškos, nes niekas neartikuliuota. Specifinis slaviškas rubato lieka tik rožine svajone. Gal Vitalijus Neugasimovas nežino, ką reiškia jo vardas ir pavardė? "Gyvybingasis Neužgesinamasis"!

Tokio žanro koncerte įsivaizduoju tik pianistą Povilą Jaraminą, kuris skambins ir be natų, kai reikia, ir bet kurioje tonacijoje, ir kiekvieną kartą kitaip - taip, kaip tą akimirką užsigeis solistas.

Dainius Palšauskas buvo puikus. Nesitikėčiau, kad jo violončelė - Stradivarijaus darbo. Tiesiog tai - puikus muzikantas: nepaprastai gražus garsas, išraiškinga frazuotė, karšta širdis ir dvasingas veidas. Turėtų dažniau griežti solo.

* * *

Juditą vieni giria, kiti peikia, treti pečiais traukia ar šypteli, ir labai daug kas... pavydi. Mat Judita Leitaitė - ne vidutinybė. Apie vidutinybes kalbėti nuobodu. (Apie piktybiškus mūsų dienų reiškinius "geroje kompanijoje" - irgi. Štai Dainos Bilevičiūtės "dainuojama" Karmen (TV laidoje "Korida") - riebi mūsų dienų pornografija. Arvydas Juozaitis - tikras džentelmenas, visų akivaizdoje pabučiavęs jai ranką. Na, tiesiog - vos ne Michalkovas! Tas rankos pabučiavimas leidžia įžvelgti tikro filosofo atlaidžią ironiją. Mat, kaip sakoma, "filosofai nei žavisi, nei smerkia, jie - supranta").

Kitą dieną po koncerto su Judita visai netyčia susitikome ir "sutūpėme" pakalbėti "apie viską". Ji sėdėjo priešais mane neslėpdama nuovargio, išsekusi, be jokios pozos, pamiršusi šypseną. Rankinėje ne kartą skambėjo mobilusis. Judita Leitaitė - dvarininkaitė nuo Alantos, savo juodbruvės motinos, dvarininkės Emilijos Karaliūtės ir dvaro samdinio Albino Leitos duktė - jau moka trumpai kalbėti mobiliuoju. Didžiulėse dainininkės akyse telpa daug visko, ko nė neįtarsi pažvelgęs į jos fotografiją...

Atsisveikinant ir vėl skubiai beieškant rankinėje skambančio telefono, Juditai nuo pečių į gatvės purvyną nuslysta raudonai dažyta, kadaise juodsidabre buvusi "lapė". Trumpai pašnekėjusi, ji lėtai kelia nuo grindinio "lapę" ir atsainiai papurčiusi užsimeta ją ant audinės kailinių. Anot Belos Achmadulinos", "zverinuju smertj nakinuv na plieči" ("žvėries mirtį ant pečių užsimetusi"), Judita žvelgia man į akis ir iš tikrųjų liūdnai šyptelėjusi klausia:

- Dėstytoja, kaip praturtėti?

- Ką?..

- Kaip praturtėti, na, nors šiek tiek? Cha-a.

Tas "cha-a" - tylus, trumpas, nenusakomu rezonatoriumi paspalvintas, neužrašomas, baisiai atviras ir baisiai autoironiškas.

- Taigi va, turi audinės (!) kailinius. Vadinasi, galėjai nusipirkti. Ko guodiesi? Daugybė žmonių išmaldos prašo.

Juditos veide šypsenos atšvaitas akimirksniu dingsta:

- Taip, dėstytoja. Užsidirbau. Pati. Kruvinai. Kaimuose bedainuodama. Baisiai brangu. Bet labai norėjau.

- Ko čia koketuoji? Visi tave mėgsta, visi apie tave kalba. Net legendas kuria.

- Dėstytoja, mane tik mėgsta, bet niekas manęs nemyli.

Kiek sutrikusi skubiai klausiu:

- Ką dabar veiksi?

- Važiuoju namo. Pašersiu kiemo kates. Na tas, benames, prie šiukšlyno. Jos visos manęs laukia, atpažįsta mano automobilio garsą. Vos išlipusią apipuola. (Vėl pasigirsta tas nepakartojamas ir neužrašomas duslokas "cha-a", šį kartą kiek kitoks). Šeriu. Kaimynai žiūri pro langus, mano, gal aš kokia išprotėjusi...

Be kiemo kačių, Juditos namuose laukia du vaikai - sūnus Dainius ir dukra Paulina - bei tas, ko gero, vienintelis ją suprantantis žmogus - jos vaikų tėvas Algis. Gal Judita neteisi, kad jos niekas nemyli?

Atsigavusi po rusų romansų vakaro, Judita rengiasi įrašinėti Balakausko "Requiem", skirtą St. Lozoraičiui atminti. Kodėl pakviesta būtent Leitaitė? Nežinau. Mįslė? O ar visos mįslės įmenamos? Leitaitė yra tiesiog Leitaitė. Ir tuo viskas pasakyta.