Apie kūrybą, filmus ir bokso pirštines

Jurga Barilaitė. "Būtinoji gintis". 2002 m. Antano Mončio premija

Antano Mončio namų-muziejaus direkcija skyrė Antano Mončio premiją 2002 m. muziejaus parodose dalyvavusiems meninin- kams. Jai nominuoti Gintautas Trimakas už personalinę parodą "Tamsos šešėlis", Ričardas Nemeikšis už darbus projekte "Baimės", Linas Jablonskis už "Soft fashion" (projekte "Baimės"), Ramūnas Alminas už "Nepavadintą", Eglė Ridikaitė už tapybos darbus "Gumytės portretai" bei "Simpsonai" ir Jurga Barilaitė už videodarbą "Būtinoji gintis``.

Komisijos nariai L. Turauskaitė, T. Račiūnaitė, R. Rastauskas, Š. Nakas, V. Kinčinaitis pirmąja Antano Mončio kūrybos premija apdovanojo Jurgą Barilaitę. Jai suteikta teisė surengti personalinę parodą, o Antano Mončio meno dienų metu (liepos mėnesį) iškilmingai bus įteiktas Antano Mončio piešinys iš privačios jo sesers Birutės Turauskienės kolekcijos.

Jausdamas pareigą visuomenei pristatyti išvardytus meninkus, nusprendžiau juos pašnekinti. Pasiūliau Jurgai internetu atsakyti į klausimus:

1. Kodėl tapyboje atsirado bokso pirštinės?

2. Koks emocinis meno poveikis ir kiek jis susijęs su tavo temperamentu?

3. Veiksmo tapyba ir kinas.

4. Ar meninkui svarbios nominacijos?

5. Koks kino filmas šiemet labiausiai patiko?

6. Ar jauti konkurenciją meno ringe, jei taip, kas tavo konkurentai?

7. Ar mėgsti šokoladą?

Jurga Barilaitė: 1.2.3. Man žiauriai patinka Luco Bessono "Nikita", toks supergirl įvaizdis. Be to, aš tokio ūgio, kad visą laiką aviu batus su platformomis. Iš pradžių jautiesi nepatogiai, o po to jos tarsi prilimpa - kaip būtina amunicija. Bokso pirštinės taip pat yra mano amunicijos dalis. O dar - žiauri vyriška kova, bokso ringas - aiškūs ir plastiškai gražūs įvaizdžiai. Pavyzdžiui, "Įniršęs bulius" ar "Rokis" - tiek filmų pastatyta. Jų kontekste mano smulki figūrėlė tartum truputį graudi ir juokinga, bet vis dėlto kažkiek grėsminga, nes įniršusi (o gal kaip tik dėlto graudi ir juokinga.) O tapyba mane seniai nervina - norisi tapyti, o gaunasi kažkas matyta, atgyvenę. Ir vis tiek traukia dažų kvapas, spalva, norisi išsimurkdyti toje košėje. Tokia meilė ir neapykanta. Aistringi santykiai, taip sakant. O boksas - jų išraiška ir kartu terapija įniršiui išlieti. Saldus prakaito ir kraujo skonis - todėl tai kaip ir būtinybė. Bet kokiam meniniam veiksmui svarbus stiprus emocinis užtaisas - nuobodu tik stebėti ar tik fiksuoti. Mane turi užkabinti ir įtraukti, aš leidžiuosi įtraukiama ar pati įsitraukiu, ir noriu kitus įtraukti - tai kartais pavyksta dėl energijos, temperamento. Šiuo atžvilgiu mano požiūris toks romantiškas, iracionalus.

Bedaužant į drobę atsiranda toks vaiko galvos piešinys, beveik nevalingai atsiranda - tiek tų galvų pripaišius! Čia jau tokia truputi asmeninė ekspresionistinė ikonografija, tiek atsibodusi ir įvaldyta, kad tarsi pati ranka man tai nupaišo. Bet kai ranka dar apmauta bokso pirštine, potėpiai tampa skausmingais smūgiais - vėl atsiranda kažkokia intriga, eksperimentas - tarsi vėl kaip pirmą sykį.

Viena menotyrininkė pavadino tą filmuką "videotapyba". Man visai patinka, nes tai vis dėlto tapyba. Apskritai kino ir videomeno invazija į visas meno sritis tikriausiai labai dėsningas dalykas - tokia šiuolaikinė aplinka, bet mane traukia ir "rankdarbiai", ypač daugybės vaizdo projekcijų fone, vėl kažkas tame rankų darbe atrandama, tapyboje, skulptūroje (vis dėlto kinas yra dar didesnė fikcija, negali daikto pačiupinėti, kvapo pajusti).

4. Ar svarbios nominacijos? Aišku, malonu, kai tave įvertina, kad ir draugai, o dar tikėtai ar netikėtai gauti dovanų. Kad tai būtų "Tate" galerijos premija... Na, bet šita irgi gera. Ačiū!

5. Kiną labai mėgstu, vėl pradėjo traukti 7-8-ojo dešimtmečio kinas. Negaliu atsižiūrėti į Antonionio "Blow up", daug kartų galiu žiūrėti "Matricą", iš naujesnių - tai Lyncho "Malholando kelias", Coenų " Žmogus, kurio nebuvo", ypač vieta, kur ekrane kokią minutę sukasi automobilio ratas - per tą minutę nuotaika kardinaliai pasikeičia.

6. Na, nėra jau čia tokių aršių kovų, ypač Lietuvos mastu, tokie švelnūs pasibaksnojimai. Be to, man dabar minutės pertraukėlė - auginu mažą vaiką.

7. Esu šokolado maniakė - ypač mėgstu karštą.

Ričardas Nemeikšis sirgo, bet jam pradėjus sveikti susitikome dirbtuvėje "spaustuvėje". Ten buvo taip klaikiai šalta, kad nekilo jokių klausimų. Besišildydamas kavinėje, rašiau ant lapelio klausimus, o Ričardas rašė atsakymus.

- Kiek laiko užtrukai atlikdamas kone didžiausią akvarelę (14000 x 200 cm)?

- 1 x 300 x 3 = 900 x 3 = 2700 sek. poilsio laikas ir vandens džiūvimo laikas 10 000 sekundžių, 12 700 x 3 = 38100 sekundžių.

- Ar tau dar neatsibodo rožinė spalva?

- Jeigu klausi, vadinasi, dar ne.

- Kur Lietuvoje geriausiai eksponuoti tavo darbus (šiais metais Ričardas rodė savo kūrinius penkiose parodinėse erdvėse Kaune, Vilniuje, Palangoje, Šiauliuose)?

- Geriausios nežinau, yra daug neblogų, bet svarbiausia, su kuo ir kaip išeksponuota.

- Pakomentuok erotizmą, kuris nesvetimas tavo darbams.

Ričardas Nemeikšis. Be pavadinimo. Akvarelė

- Taip, erotizmo yra, bet man tai - "įtaigi metafora".

- O ironija?

- Nesvetima.

- Ko norėtum savęs paklausti?

- Šiaip aš savęs kitiems girdint nieko neklausinėju.

Eglė Ridikaitė ir Ramūnas Alminas pageidavo atsakyti į klausimus raštu, mat Eglė labai jaudinasi atsakinėdama, o Ramūnas labia mėgsta tikslumą.

- Egle, kaip nuo pastozinės tapybos manieros pereini į graffiti ženklą?

- Nuo teksto iki sakinio, nuo sakinio iki žodžio-raidės-ženklo.

- Ką dažniausiai laikai rankoje?

- Peilį (peiliuką).

- Kodėl renkiesi didelius formatus, juk labai nepatogu transportuoti?

- Iš pradžių apie tai negalvoju. Manau, kam reikės, tas ras kaip transportuoti. Kita problema - nėra didelių patalpų, galerijų - ne visur telpi. Darbą nuimu nuo porėmių, susuku į tūtą, tada lengviau transportuoti. Dabar prisikalu drobę tiesiai ant sienos, pabaigusi tiesiog ją nuimu ir gražiai susuku. Padariau keletą darbų mažesnei patalpai, iš anksto žinodama jos dydį. O šiaip tiesiog nežinau, kodėl mano darbai tokie dideli - gal dėl to, kad aš maža. O gal kažkuo sergu? Tiesiog į mažiuką niekaip nesutelpu.

Ramūnas Alminas pats pirmas atsiliepė į mano užgaidą ir įteikė atsakymus drauge su katalogu ("Apie gamybą", sudarytoja E. Lubytė).

- Kodėl chemija ir stiklas ?

- Kiekviename stikle netrūksta defektų, pvz., šviesai pralaidaus burbulo. Iš šio taško stebimame horizonte apstu elementų, kurie ir dieną, ir naktį skirtingai spalvoti. Stebintysis taip pat.

- Ko trūksta iki pilnos laimės?

- Norėčiau kuo ilgiau stebėti horizontą be elementų.

Eglė išdavė, jog Ramūnas visą naktį kankinosi, kol atsakė.

Liną Jablonskį bandžiau pagauti ir atsakymus gauti elektroniniu paštu, bet jis neregavo. Paskambinau mobiliuoju, pasirodo - gripas. Palaukiau kelias dienas ir aplankiau jį namuose (kas seka "Paralelines progresijas", galėjo matyti Lino namų interjero fragmentą TV ekrane). Įjungiau videokamerą ir susukom filmą "nominantas atsako į kuratoriaus klausimus". Pateikiu titrus iš šio filmo:

- Pakalbėkime apie grafiką ir "Soft fashion".

- Ne, ne, grafika liko praeityje. Pradėjau paišyti, padariau keletą piešinių per kalkę iš madų žurnalo "Vogue". Evaldui Stankevičiui ir Andersui Kreugeriui labai patiko, o Kreugeris turėjo 2 metrų aukščio šio žurnalo kolekciją. Tada atsirado 700-900 piešinių. Panašiai nutiko Raushenbergui - jis užsisakė dažų, bet per tiekėjų klaidą gavo didžiausią kiekį, tačiau tik žalių...

- Che, che, che...

- ... Todėl 7 metus dirbo žaliai. Aš piešiau gal du su puse, dabar tai jau nusibodo - tiesiog dirbu su kseroksu. Geriau manęs apie politiką paklausk.

- Ką manai apie politinę situaciją?

- Man jau visą savaitę baisi alergija ir šleikštulys nuo visko, kas vokiška ir prancūziška. Vokiečiai ir prancūzai visada gadina pasaulio reikalus. Nebegaliu prancūziško maisto valgyti. Gal nori afrikietiškos kavos?

- Mielai išgerčiau. Ką tau reiškia televizija?

- Labai daug. Žiūrėdamas TV mąstau taip pat, kaip skaitydamas knygą. Gali skaityti ir gerą, ir blogą. Tai mąstymo stimuliatorius, tik žiūrėti TV lengviau.

- O visai nieko kava. Ar malonu gauti nominaciją?

- Visada malonu. Dabar laukiu dar vienos nominacijos - muzikinės.

- Muzikinės?

- Taip, "Laisvosios bangos" nominacija "labai populiarus užsienyje ir mažai žinomas Lietuvoje".

- Sveikinu, tikrai gera kava. Na, dar ką nors pabaigai.

- Man nepatinka tie XX amžiaus pradžios intelektualai, nes jie yra apsimyžėliai ir melagiai. Pasaulis juda savais dėsniais, o ne jų teorijų trajektorijomis. Jis taip ir judės - reklama, blogas skonis. Žiūrint TV reikia atmesti visą kultūrinį, tautos ir pan. atsakomybės jausmą.

Baigėm filmą. Vasario 16 d. gavau nuo Lino tokią žinutę: ant sienos pasikabinau Amerikos vėliavą.

Sunkiausia man sekėsi kalbinti Gintautą Trimaką. Jis vis buvo be galo užsiėmęs: nauja fotokamera 30-40, paroda Palangoje, studentai, šeima, fotografavimai, rėminimas ir t.t. Vis susitikdavome ir taip šį bei tą išpešiau. Gintautas dirba ne nominacijoms, o sau, norėdamas išreikšti save. "Tamsos šešėlis" nėra lengvai komentuojamas, nes šnekos gali virsti banalybe, o didžiausią jam įspūdį padarė, kai Vašingtone G. Perkinsui nuskanavus negatyvą, ekrane gavosi negatyvas.

Jau baigiant rinkti jūsų skaitomą tekstą, paskambino Izaura Martinez:

- Sveikas, curare DG. Kokia kita paroda Palangoje?

- Vasario 22 d. G. Trimako "Venecijos tyla", o kovo 1 d. B. Rudžio "Pakraštys".

- Kur jos vyks?

- Gintauto - "Palangos vėtroje". Ji pradės parodų ciklą "Menas ir verslas: Fotografijos interjere". Broniaus - A. Mončio namuose- muziejuje.

- Dabar tikrai atvyksiu. Tiesa kas gavo kuratoriaus premiją - buvai užsiminęs, kad tokia bus?

- Kuratoriaus premija atiteko Eglei Ridikaitei.

- O kokio ji dydžio, jei piniginė?

- Gal ir nedidelė - tik 200 litų.

- O, smagu. Na, tai iki!

Parengė D. G.