Omaras Chajamas

LVIII
Tas mažas lašas buvo - marių dalelytė,
O ta smulki dalelė - taipogi smėly švyti.
Manai, kad mums kita - mirtis ar gyvata?
Musytė, mašalas! - matei? Dabar jau nematyti!

LIX
Sukriošęs, nustekentas, pilnas grieko,
Nepuolu aš į neviltį, nenoriu garbint nieko,
Kai pagirios kamuoja, tai šaukiuosi
Taurės, o ir mergučės. Ne šventyklos.

LX
Neskiesk tu man, brolau, koksai rytojus bus!
Nučiupkime bent tai, ką ši dienelė duos,
Apleidę šią buveinę, jau rytoj iš ryto
Visų laikų numirėlius pavysime skliautuos.

LXI
Šiek tiek ištyrus būtį, daug graužtis neišeina,
Dėl džiaugsmo ar dėl skausmo daužytis
neišeina,
Kas gera ir kas bloga vieši neilgai,
Su daktaru, be daktaro - liga vis vien išeina.

LXII
Kas buvom mes abu? Sėklelės strėnų kloniuos,
Ištryškusios tada, kai geiduliais liepsnojom,
Bet vėtros jau rytoj mus išpustys po dulkę, -
Tai džiaukis laikinai, kol vyną šį gurkšnoji.

LXIII

Patrauksiu iš taurės ir - graudulių nebus.
Nūnai statinei antrai jau atmuša lankus.
Jau trečiąsyk skiriuos su išmintim šventa, -
Lai vynmedis man savo dukrą paaukos.

LXIV
Šita būtis praeis kaip keistas karavanas.
Laimingas, kas bent mirksnį yra vargų nematęs.
Kodėl, Pylėjau, graužies dėl Prisikėlimo?
Atnešk dar vyno, pilk, jau brėkšta ryto ratas.

LXV
Gražuolės noriu aš, tos hurijos jaunos,
Taurės, taurės prašau aš, vyno sklidinos.
Kiti dar šnypščia man: "Imk atgailaut, Omarai!"
Neverta. Kas iš to? Juk dovanos...

LXVI
Jau išmesti dangun Aušrinės kilpiniai,
Dienos lašai į taurę varva prakilniai.
Siurbk! Meilė tavo keliasi iš miego.
"Siurbk, siurbk!" - suplėšo dangų šaukiniai.

LXVII
Teisėjau, mes nukauštame kasdien,
O tu esi nedorėlis vis vien,
Mes lakam svaigų vyną, Tujen - kraują.
Ir dar blaivus. Tai kaip, Teisėjau, ten?

LXVIII
Gyvybės pilstytojau! Man tikrai užtenka, -
Klasta ir suvedžiojimai su drumzlėm teka.
Tas likusias dienas, kaip vyną, kur prarūgo,
Suversiu į purvus. Kas nori, tegu laka.

LXIX
Tu tujen - tu manęs netroškai pamylėti,
Pamilus kitą, klausi: "Kur man dėtis?"
O kur ligoniui rasti viltį ar pagalbą?
Ir daktarams priseina suriestiems gulėti.

LXX
Ko sostai šie verti, ko vertos karalystės?
Į vyno šlaką jas visas mainyčiau.
Saulėtekyje atsidust iš meilės -
Geriau nei maldos, pilnos veidmainystės.

LXXI
Pakol mūs taurės nuosėdų nežino,
Patraukime, brolau, tikrų gėrėjų vyno.
Gal jau rytoj šita jaudri padangė
Mums pagailės net stiklinaitės gryno.

LXXII
Per lygumas ir per kalnynus keliavau,
Beje, naudos iš to mažai gavau.
Džiaugiuos patyręs vargo ir smagumo, -
O kai kada malonės. Dar daugiau.

LXXIII
Žmogau, kurs praturtėt tebesvajoji,
Ar Paskutinį Teismą apgalvojai?
Bent atsipeikėk! Žvilgterėk į kitą,
Ar nematai, aplink kokie pavojai?

LXXV
Kieno širdis bus tarnas išminties,
Tai tam jinai gyvenime padės.
Žmogus visur ieškos Dangaus malonės,
Paskui, ramus jau, su taure sėdės.

LXXVI
Iš nebūties atėjome. Kaip burtas,
Paskui pavirtom niekšais bei mankurtais.
Suskrudo širdys raudant - ugnimi,
Gyvenimą pralošę gulim molio luitais.

LXXVII
Kaip amžinoji saulė danguje, taip Meilė.
Kaip povė žalioje lankelėj - Meilė.
Nerauda ji, kaip išgarsėjusi lakštutė,
O miršta nebyli, pasiaukojus Meilė.

LXXVIII
O jei kada negaunu aš išgerti,
Ką beragaučiau - viskas man apkartę.
Nuodinga viskas žemėj. Vynas - vaistai.
Išgėrus dingsta negandos iš karto.

LXXXII
Brolužiai, pilkit man į gerklę vyno,
Tegul liepsnoja veidas kaip rubino,
Numirusį raudonvyniu mazgokit,
Užkaskite, kur vynmedžius augina.

LXXXIII
Jei Mylima pro žiedus šypsos vasarėjant,
Kaip rožė ir taurė neapsvaigins gėrėjo?
Buvau, esu ir būsiu po šia saule,
Kaip gėriau ir geriu, ir - gersiu panorėjęs.

LXXXIV
Vėl pumpuruoja rožės, vėl jau kniumba kekės,
Lakštingala apie visuotinę skaistybę šneka.
Tai sėskimės arčiau. Tataigi jos iš naujo
Tuos žiedlapius sklaidys, o mūsų laukia -
kapas.

LXXXV
Chajamai, tu matei, kaip viskas atsitinka,
Lemtis globoja sukčių, klastauninką,
Todėl liutnia paskambink, patraukęs iš taurės,
Kol stygos nenutrūko, kol nepažiro stiklas.

LXXXVI
Bičuliai mylimi, kurie po mano stogu
Sueisite linksmi, - gražumas jūsų stoto!
O tarnas kiekvienam įpils žiniuonių vyno,
Paguoskite mane - išgerkit atsistoję!

LXXXVII
Geriau jau dykvietėj pagarbint kokį kartą,
Negu mečetėje bublenti Tavo vardą.
O Tu, kurs visumos pradžia ir pabaiga!
Kaip nori - glostyk mus ar mesk į ugnį karštą.

LXXXVIII
Iš delno taurę išlupai ir tėškei, Viešpatie!
Tu džiugesio vartus ką tik užvėrei, Viešpatie,
Raudonvynį išpylei į smėlyną...
Prakeik dabar - ar neišgėręs, Viešpatie?

LXXXIX
Tasai žiedėjas, kaukolių drožėjas
Neįtikėtino miklumo bus priėjęs:
Jis molio taurę apvertė ant amžinos paklodės
Ir varvino gėlos, nė lašo nepraliejęs.

XC
Tu man parodei gailesčio - daugiau
nenusidėsiu.
Ko troškau, tą davei, o vargą iškentėsiu,
Jei po mirties mane prikelsi baltutėlį -
Į juodą knygą žvilgsnio neužmesiu.

IXC
Dangaus valia tos rožės vėl supintos,
Vėliau regiu - į dulkes jau sutrintos.
Jei kartais ne vanduo, o dulkės taip garuotų,
Sakyčiau, iš dangaus gražuolių kraujas tvintų...

VIIIC
Gerai pagirdytos net kalvos šokti ima.
Kvailys, kuris įžvelgs čia pagedimą.
Dėl vyno aš neatgailosiu niekados,
Kadangi vien tik vynas žmogų atgaivina.

VIIC
Mieloji, pilkis kaupiną pialą
Ir sukis žolėje, kur giedantys upeliai,
Šimtus tokių kaip tu, šimtus tokių kaip aš
Jau pavertė Dangus ąsočiais ir pialom.

VIC
Anądien smuklėje kažin kaip pasisukęs,
Ąsotį tėškiau akmenin! Netrukus
Jo balsas pasigirdo man: "Buvau kaip tu,
O ir tave ištiks į pabaigą toks smūgis!"

VC
O Tu, kurio esmės nežino senas, jaunas,
Kuriam tas pats, kas taikos arba kaunas.
Prigėręs nuodėmių, aš nuo vilties blaivėju,
Tai reikštų - Tavo gailesčiu aš kliaunuos.

IVC
Numirėliai po žemėmis pavirsta dulkėm,
Paskui jos ima klaidžioti ir pasisėja smulkiai.
Tai koks čia vynas, jei be sąmonės visi
Lig Teismo valandos dabar gulės kaip mulkiai.

IIIC
Užtaigi netylėk ir nesmarksok kaip kelmas,
Tegul nuo Mylimos nuslinks graudumo kalnas,
Atmink, ne amžina ši grožio viešpatystė,
Ir ką gali žinot? - ištrenks rytoj iš balno.

IIC
Nušvito išmintis, o kaip nesididžiuosi,
Protingi žmonės tiesą gina išsijuosę:
"Juk Viešpats danguje ištaręs "Maisara!" -
"Gert sveika!" - kaip prieš Viešpatį burnosi?"

IC
Berneli mielas, lak! Jau pradeda dienot!
Lai vynas taurėje rubinais raudonuos!
Abiem skolon duota trumputė valandėlė, -
Abu labai mes jos gailėsim kada nors.

C
Kada ąsotyje - tai kaip rūdoj rubinas.
Taip siela kūne, o pialoj - vynas.
O krištolo taurė, žėruojanti vynu, -
Kraujuotom ašarom pavirtęs vynuogynas.

CI
Tie sukčiai, kur rytais mečetėn pasileidžia,
Jų kūnas ir dvasia atšokę, atsileidę.
Deduosi ant galvos ąsotį su vynu,
Lai pjūklą ant galvos jie man uždės kaip
gaidžiui.

CII
Maniškė Meilė - o, tesaugo ją Dangus!
Nūnai ir vėl ji prašės į draugus.
Ji pažvelgė, nelyg ištart norėtų:
"Ką gero padarei, te vandeniu nuplūs..."

CIII
Tikra tiesa - geriu, bet niekad netriukšmauju,
Pati taurė delnan įsliuogia man iš naujo.
Neklausei tu, beje, kodėl giriu aš vyną, -
Aš pats nesipučiu, pats sau nepataikauju.

CIV
Berneli, tavo lūpos kaip rubinas.
Kur nuėjai? Čia sielvartėlis vienas.
Kas sielvartuos neplaukiojo kaip jūroj,
Tas Nojaus arka pragaran danginas.

CV
Kai puodžių aplankiau aš naktį juodą,
Ąsočiai ten burbleno, bent jau rodės,
Vienam kampe stambus uzbonas šaukė:
"Nebežinau, kas perka, kas parduoda!"

CVI
Velniop tiurbanai brangūs, pūskitės, lumzdeliai,
Nerūpi man, kuo vainikuojami karaliai!
Rožančiai, tie veidmainių pančiai, man nerūpi,
Už vyno mauką imkit, po paraliais!

CVII
Į smuklę pagiriom buvau įsmukęs,
O ten mane vaišint pradėjo senas mulkis.
"Žmogau, ar Dievo nebijai?" - paklausiau,
Atšovė: "Gailestingas, nesismulkins!"

CVIII
Tai pamyluok skaisčiąsias vynmedžių dukras,
Šventeivos pas mane užuojautos neras,
Ir, jeigu reikia, liek melagių kraują,
Tik vyno neišlaistyk nė taurės!

CIX
Už šio gyvenimo ribų - nežinomi kraštai.
Kas laukia, ar sutiks kas - nematai,
Dar mirksnis, dar diena - lindėsim po velėna,
Gerk - nuobodu klausytis apie tai.

CX
Smarkokai apkaušau, o taure mylima,
Begėdiškai geriu, o tu - ištikima.
Geriu ir gersiu, kol visai apstulbę žmonės
Ims klaust: "Uzbone, kur eini žeme?"

CXI
Taurumas mūsų šimtmetyje - sarmata,
Jei iš Dangaus vien ligos, vien bėda,
Geriau man kvaišalai ir vynuogių nektaras
Nei priekaištai, negu blaivystė ta.

CXII
Man prikišai: "Broliuk, per daug laki.
O tie, skandintojai tavieji, - kas tokie?"
Sakau: "Taurė rytinė, veidas mylimosios -
Jie mano sugėrovai. Jie tėra kalti."

CXIII
Už tai, kad valgai, kad geri, kad gauni guolį -
Jėgas ir protą, ir jausmus eikvoji.
Būk išmintingas, visa kita - niekis,
Už skatikus gyvenimą aukoji.

Vertė Sigitas Geda