Mūza su mediniais sparnais

"Dėdė Juozas girdo Mūzą"

Gana monotoniškai besikartojant parodinio gyvenimo ciklams, menininkai kartais nustebina. O tai lygiai taip pat malonu, kaip perskaityti neatspėtą knygos atomazgą. Taigi tapytojas Algis Griškevičius, užuot vėl saugiai pademonstravęs jau, regis, pripažintą tapybą, mažytėje Savicko paveikslų galerijoje iškabino fotografijas. Nustebino ne tik šis kūrybos posūkis (atrodo, dabar visi save gerbiantys menininkai bent ką nors išreiškia fotografiškai), bet ir pačios fotografijos, kurių turinys yra svetimas Lietuvos fotografijos kontekste. Jis ne socialinis (čia nieko nesužinosi apie varguolių vargus ir į klausimą "kaip gyveni, žmogau?" atsakymo nebus), ne erotinis (nors čia pilna nuogų kūnų), ne politinis (nors ką žinai, gal tie nuogaliai kada nors buvo ar bus politikai?), ne dokumentinis (tai, kas užfiksuota, nėra realybė) ir ne reprezentacinis. Iš tikrųjų šios nuotraukos tėra trumpi ironiški pasakojimai, beveik pasakymai, susikuriantys pavadinimo ir užfiksuotos scenelės sandūroje. Nutrynus pavadinimus, išvystume visai kitą parodą, kartais net kažkur matytą, nes pavadinimai ypač iškreipia pažįstamus vaizdus ir verčia juos komentuoti ne išorinę, bet vidinę tikrovę.

Štai visai tradiciškas aktas - jauna moteris su ilgomis juodomis kojinėmis (kurios "nupjauna" kojas, nereikalingas neturinčiam savasties geidulių objektui) ir kažkodėl - su dalgiu. "Lietuvaitė", - sako pavadinimas, o seksualioji giltinė mintyse sulimpa su tautiniais drabužiais aprengtomis lėlėmis ant saldainių dėžučių bei šokolado plytelių ir net su laikraščio "Lietuvos žinios" reklama, kur vėjas, pakėlęs padorų sijoną, atidengia "skandalingą" moters kūno dalį. Tiesą sakant, lietuvaitė čia nusimeta pasaldintą vietinę tapatybę ir apsinuoginusi (pradėjusi dirbti sekso indus- trijoje) tampa "pasaulio piliete", tiksliau - ironiškai pranyksta didžiuliame fotografinių aktų archyve. Arba dar viena nespalvota fotografija, minkšta ir išblukusi tarsi iš kokio XIX amžiaus - ant kėdės priešais langą stovi nuoga mergaitė ir ramiai, bet įdėmiai žvelgia į objektyvą; jos kūną pasilenkusi ties pilvo apačia liečia moteris. Beveik klasikinis aktas, tik, nors ir neerotiškas, vaiko nuogumas atmintyje pažadina visas lolitas ir Lewiso Carrolio alisas. "Vėjaraupiai", - sukikena pavadinimas, ir ne tik išteisinama mergaitę čiupinėjanti moteris, bet ir pasidaro aišku, kodėl mergaitės kūnas išbertas žaliais taškeliais. Fotografas lyg ta moteris turbūt pačioje buitiškiausioje nuotraukoje kruopščiai dėliojo taškelius ir ant vaiko, ir ant nespalvotos fotografijos kūno. Tai linksmas, bet ir trikdantis vaizdas, nes fotografijos technikos stipriai į praeitį nustumtas žvilgsnis stebi tą, kuris čia ir dabar lėtai kartoja kiekvienai vaikystei būtiną ritualą.

"Trofėjai"

Kai kurios A. Griškevičiaus fotografijos vienaip ar kitaip apeliuoja į tai, kas vienų iškilmingai, o kitų su panieka vadinama "aukštąja kultūra". Tai praeities sąvoka, ir būtent iš praeities menininkas traukia išpopuliarėjusius, netgi klišėmis tapusius vaizdinius, juos tuojau pat sulipdydamas su plebėjiška dabartimi. Šv. Sebastijonas apšaudytas aludėse dabar žaidžiamo šaudymo į taikinį (žodyne pavadinto "smiginiu") strėlėmis. Tikrai ne už netinkamą tikėjimą, o šiaip sau, linksminantis. Suvargusį Rembrandto "Sūnų paklydėlį" pakeičia nuoga, daili ir aiškiai niekur neklaidžiojusi "Duktė paklydėlė". Sebastijonas stovi tokia pat poza kaip klasikinis originalas, tik dabartinio šventojo veide vietoje skausmo - šypsena. Šypsena iškreipia visų čia eksponuojamų fotografijų suvokimą. Kažkada žiūrovą giliai sukrėtę kūriniai linksmai banalizuojami, sugūra patekę į nuo žemės dar neatitrūkusią sąmonę, tampa žaidimo figūromis. Arba trofėjais, kaip atsitiko Nukryžiuotajam, patekusiam tarp briedžių ragų, paukštelių iškamšų ir kitų numarintų gyvūnų išnarų ("Trofėjai"). Iš religijos liko tik Dievo iškamša. "Aukštasis menas" suvartojamas užgeriant alumi.

Kadaise didingos idėjos čia materializuojamos grubiu padarymu (išskyrus nušlifuotas ir jau mano minėtas "klasikines" fotografijas). Ūkiškai suręsti sparnai, pritvirtinti karvei ant nugaros, yra aiškiai mediniai ir visai nedangiški. Todėl karvė nevirsta mūza ("Dėdė Juozas girdo Mūzą" - ne melžia, kaip būtų labiau įprasta) ir net nepretenduoja vaizduoti kokią nors mitologinę būtybę - tai fotografijoje paprastai atrodo juokingai blogąja prasme. Menininkas konstruoja vaizdus, ne priartinančius prie kilnių išgyvenimų, gražių idėjų, bet nutolinančius, - jis aiškiai neįsileidžia žiūrovo vidun, bet lieka saugioje ironijos teritorijoje. Situacijos dirbtinumas ir pabrėžtas butaforijos materialumas sukuria absurdą - gyvenimas absurdiškas, mintys absurdiškos ir menas absurdiškas. Restauruojamas beveik vilniškio Lenino poza pievoje stovintis žmogėnas, į nuogą odą susminga šimtai blizgančių tarybiniais laikais kauptų ordinų, medalių ir šiaip ženkliukų, kitur vyriškis įnirtingai iriasi medienos bangomis (tikrai "Beveik priplaukęs"), o menininkų mūza pagaliau pagirdyta - absurdu.

Pati fotografinė medžiaga taip pat "grubi" - ryškiai žalioje žolėje maudosi rausvi stambių vyriškių kūnai. Spalvų natūralizmas ir standartinė kaimiška erdvė, nufotografuota "buitiškai". Jokių subtilybių įsiklausant į šviesą, radikalių žiūros taškų, faktūrų, tonavimų, retušų. Net surūdijusios vonios, kurioje laiveliais žaidžia du vyriškiai, faktūromis nėra taip mėgaujamasi, kaip įprasta fotografijoje. Beveik mėgėjiška, tik labai išdidinta fotografija - dar vienas situacijos komentaro sluoksnis, ne tik rodantis tai, kad nėra profesionalumo kriterijų ir viskas galima, bet ir sustiprinantis absurdiškumo pojūtį. Fotografijos ateivis lenda ne į savo sritį, sugriauna jos kanonus ir tai daro ne visai rimtai - ne tam, kad padarytų revoliuciją, o tik norėdamas pasijuokti.

"Jūrų mūšis"

Ir pats daugelio fotografijų objektas - nebejaunas, stambokas, plikas (dažniausiai tas pats) žmogėnas - yra antitezė "normaliai" fotografijai, kuri minta gražiomis jaunomis moterimis, jas dar papildomai - nerealiai - retušuodama. Oda be raukšlių, spuogų ir celiulito - štai įprastas fotografijos objektas. A. Griškevičiaus fotografijose ryški dienos šviesa pateikia kūną kasdieniškai, todėl nusirengęs jis atrodo "nenatūraliai" (kaip ir "nenatūraliai" rausvas) - nes kasdienybėje paprastai nevaikštai nuogas. Taigi tie grubiai realūs, bet "nenatūralūs" kūnai sukimba į zodiako ženklus, fontaną, sūpynes, bando tapti ženklais. Dažnai tokia neretušuota ir neprofesionali vaidyba fotografijoje atrodo kvailai. Vis dėlto A. Griškevičiui pavyko - pabrėžtinis dirbtinumas ir juokas čia išgelbsti nuo pastangų ir nesugebėjimo suvaidinti fotografo sumanymą. Mediniai sparnai ir restauratorių pastoliai čia yra visai vietoje, transformuojantys objektą ir kartu paryškinantys jo sumišimą menininko padirbtame kevale.

Kaip fotografas Algis Griškevičius yra režisierius. Išskyrus keletą "naminių" pastebėjimų kaip "Vėjaraupiai" ar "Baltoji karštinė", kur baltoje (bet nudėvėtoje) vonioje tupinčio balto triušio baltumą sutepa tik raudonos akutės, viskas yra suvaidinta. Fotografijose - spektaklis apie kasdien valkiojamas sąvokas, praeities vaiduoklius ir net, sakytumei, apie menininko pašaukimą, jei tai šios parodos kontekste neskambėtų per daug egzaltuotai. Įtariu, kad fotografijoje, kuri vadinasi "Režisierius", menininkas pavaizdavo pats save - virveles laikantys pirštai pasiruošę manipuliuoti marionetėmis, bet virvelės prismeigtos prie žemės. Savo vaizduotę nufotografuoti mėginantis menininkas tampa pririštas prie realybės kaip karvė, o jo mūza niekaip negali atsiplėšti nuo žemės savo mediniais (ir skylėtais) sparnais.