Memento mori, Don Giovanni...

Scena iš "Don Žuano" II veiksmo M. Raškovskio nuotr.

Taip, vertėjo Don Žuanui susimąstyti apie mirtį, apie tai, jog kiekviena piktadarybė anksčiau ar vėliau sulaukia atpildo, tačiau... Surijo jį operos finale pragaro liepsnos ir tiek. Neragaus šis dvasios vargeta dangaus manos, betgi jam ji buvo nė motais! Don Žuano nervus kuteno "moters kvapas" - štai kas buvo jo gyvenimo esmė ir tikslas. Tad apie ką ši opera? Apie hipertrofuotą vyriškumą? Atpildo idėją? Moralinės atsakomybės problemą?

W.A. Mozarto operos "Don Žuanas" premjeros Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vyko spalio 11 ir 12 d. Spektaklį statė patyrę teatralai iš Sankt Peterburgo - režisierius Jurijus Aleksandrovas ir dailininkas Viačeslavas Okunevas kartu su mūsų menininkais - muzikiniu pastatymo vadovu ir dirigentu Jonu Aleksa, antruoju spektaklio dirigentu Martynu Staškumi, choreografu Jurijumi Smoriginu.

Abu vakarus, kaip įprasta, scenoje pasirodė dvi skirtingos dainininkų sudėtys. Penktadienį spektaklyje dainavo patyrę solistai - Vytautas Juozapaitis (Don Žuanas), Vladimiras Prudnikovas (Leporelas), Alma Buzaitė (Dona Ana), Regina Šilinskaitė (Dona Elvyra), Audrius Rubežius (Don Otavijus), Eugenijus Vasilevskis (Komandoras), Sigutė Stonytė (Cerlina), Arvydas Markauskas (Mazetas), o šeštadienį pagrindiniai vaidmenys buvo patikėti teatro jauniesiems - Don Žuano partiją dainavo Laimonas Pautienius, Leporelo - Egidijus Dauskurdis, Donos Anos ir Cerlinos - teatre debiutuojančios Joana Gedmintaitė ir Jurgita Adamonytė. Greta jų išvydome Ireną Zelenkauskaitę (Elvyra), A. Rubežių (Otavijus), Vytautą Bakulą (Komandoras) ir Vladą Bagdoną (Mazetas).

Nors pirmoji sudėtis atskirų charakterių ryškumu, scenine solistų meistryste lenkė antrąją, būtent pastarajai labiau pavyko atskleisti "Don Žuano" vyksmo dinamiką. Pirmąjį vakarą spektaklis buvo pernelyg fragmentiškas, meistriškos mizanscenos nelabai "klijavosi" į visumą. Įtakos, matyt, turėjo ir tai, jog maestro J. Aleksa rinkosi lėtokus tempus, nors antrąjį vakarą tempai pagreitėjo. Suprantama, pirmieji spektakliai iš esmės dar yra šiek tiek eksperimentiniai, nes tik "išbandžius" spektaklį "publikoje" išryškėja visi privalumai ir trūkumai. Taigi atlikėjai turi gražaus laiko koreguoti naujojo pastatymo niuansus, kad tik noro būtų.

Lygindama abi premjeras, prisiminiau Krzysztofo Pendereckio pasakotą istoriją apie juvelyrą ir pameistrį, kai gavęs nušlifuoti itin brangų deimantą patyręs meistras, suprasdamas milžinišką atsakomybę, vis delsė pradėti darbą, o pameistrys, iš esmės nesuvokdamas deimanto vertės, paėmė jį ir nušlifavo. Taip ir "Don Žuano" spektaklyje. Pirmąjį vakarą visi solistai labai apgalvotai, preciziškai atliko savo vaidmenis, kiekvienas itin logiškai kūrė savo personažo charakterį, tačiau atskiri veikėjų portretai nesukūrė dinamiško vyksmo. Antrąjį vakarą, atvirkščiai, atskiri personažai nebuvo tokie ryškūs, tačiau atlikėjai daug natūraliau įsitraukė į draminį ir muzikos judėjimą.

Laimonas Pautienius (Don Žuanas) ir Egidijus Dauskurdis (Leporelas) M. Raškovskio nuotr.

Stebėdamas Vytauto Juozapaičio kuriamą Don Žuaną gali pamanyti, jog šis charakteris tiesiog yra jo savastis, tačiau su ta pačia įtaiga jis kuria visus personažus, kuriuos yra tekę matyti - ar tai būtų grafas Šemeta B. Kutavičiaus "Lokyje", ar Enrikas G. Donizetti "Liučijoje di Lamermur", ar Paganinis F. Lehįro operetėje "Paganinis"... Tiesa, tos ypatingos vokalinės ir sceninės laisvės priežastis galbūt yra ta, jog visai neseniai V. Juozapaičiui teko dainuoti Don Žuaną ir Prahoje.

Nepakartojamas V. Juozapaičio partneris scenoje - V. Prudnikovas, itin spalvingai, pasimėgaudamas kūręs Leporelo charakterį. Scenoje išvydome tikrų tikriausią bufonadą - charakteringos balso gaidelės, mimika, aktorinės improvizacijos - V. Prudnikovas jau senokai neturėjo progos taip plačiai atskleisti savo didžiulio prigimtinio aktoriaus talento.

Aktorine išmone žavėjo ir S. Stonytė, stilingai ir kartu kiek šaržuodama suvaidinusi naiviąją Cerliną. Stebina tiek sceninis, tiek vokalinis dai- nininkės profesionalumas - kurdama šį vaidmenį ji sugebėjo vokalinę partiją interpretuoti taip, kad viena vertus, dainavimas savo lengvumu, šviesiu tembru atliepia kuriamą charakterį, kita vertus, yra mocartiškai stilingas. Puikūs buvo jos duetai su V. Juozapaičiu - ypač įstrigo nepiekaištingas "Lą ci darem la mano", kaip ir visas sceninis duetas su V. Markausku, puikiai suvaidinusiu prasčioką Mazetą.

Antrosios sudėties privalumas tas, kad solistai scenoje elgėsi itin natūraliai, tarsi ne vaidintų, o būtų tokie, kokie yra "gyvenime". L. Pautieniaus Don Žuanas neatrodė toks pasitikintis savimi kaip V. Juozapaičio, jis buvo kiek minkštesnis. Apskritai džiugina L. Pautieniaus gera muzikinė ir draminė nuovoka, jis turi nemažai sceninio žavesio. Tiesa, manyčiau, kad solistui ši premjera - tai labai graži tobulėjimo kelio pradžia, tiek vokalinės meistrystės - šiai partijai dar reiktų "auginti" balsą, tiek ir sceninės laisvės požiūriu. Manau, L. Pautieniui šios aukštumos įkandamos, juk Don Žuanas - pirmasis toks didelis jo vaidmuo mūsų scenoje.

Leporelą vaidinęs E. Dauskurdis eilinį kartą džiugina tiek tikslia aktorine personažo charakteristika, tiek savo puikiu bosu - solistas turi labai gražaus tembro balsą, lygiai, sodriai skambantį visuose registruose. Tai, be abejo, puikios technikos požymis.

Tikru spektaklio atradimu pavadinčiau Doną Aną vaidinusią Joaną Gedmintaitę. Donos Anos vokalinė partija yra išties virtuoziška - šiam per- sonažui, kaip ir Donai Elvyrai bei Don Otavijui tenka išplėtotos, iš baroko operos tradicijos ateinančios sudėtingos arijos. Tad išties pagirtina pirmą kartą scenoje pasirodančios J. Gedmintaitės ištvermė, sugebėjimas, nepaisant debiutinio ir premjerinio jaudulio bei smulkių netikslumų, iki paskutinės arijos pakelti nelengvą vokalinį krūvį. Scenoje J. Gedmintaitė jaučiasi ne itin drąsiai, jos judesiai dirbtinoki, tačiau atmintin įstringa stiprus, paslankus, gražaus tembro sopranas. Kita debiutantė - J. Adamonytė - pradžiugino žaviu, lengvabūdišku Cerlinos paveikslu.

Vytautas Juozapaitis (Don Žuanas) ir Vladimiras Prudnikovas (Leporelas) M. Raškovskio nuotr.

Teatras turi dvi puikias Elvyras - dramatines gaideles akcentuojančią R. Šilinskaitę, kurios repertuare šis vaidmuo galbūt kiek neįprastas, bei I. Zelenkauskaitę, kuriai kiek organiškiau sekėsi išryškinti ne tik dramatinius, bet ir komiškus charakterio aspektus.

Nuliūdino A. Rubežiaus Don Otavijus. Abu vakarus dainavęs solistas pademonstravo forsuotą vokalą, vietomis netiksliai intonavo, tiesiog pradingo visas W.A. Mozarto muzikos grožis, kurį turėtų sukurti tarsi nuostabiausia orkestro melodija pasigirstantis balsas, vainikuojantis visą instrumentinę faktūrą.

Kaip jau minėjau, šis spektaklis turi tendenciją tobulėti - tai geras bruožas, tačiau dvi premjeros parodė, jog trūksta aiškios muzikinės dramaturgijos - dirigento koncepcijos. Be abejo, reikia laikytis partitūros teksto, tačiau loginių muzikinių akcentų iš- ryškinimas - tai interpretacijos reikalas. Jos ir pritrūko.

O koks gi pats pastatymas? Dailininkas yra minėjęs, jog jam "Don Žuanas" - tai baroko ir romantizmo meno ribos kūrinys. Scenovaizdis atspindėjo šią nuostatą - scenoje matome barokinį, auksuotą dekorą, pereinantį į apsinešusio vario spalvos griuvėsius. Pasitelkus apšvietimą scenovaizdis tampa kone siurrealistinis. Tiesa, nelabai aiškus kostiumų stilius - jie tarsi istoriniai, tarsi "abstrakčiai" iliustratyvūs.

Kalbėdama apie režisūrą, pakartosiu jau ne kartą nuskambėjusius šio pastatymo epitetus - tradicinis ir iliustratyvus. Dar pridurčiau - įspūdingas. Čia pakanka ir netikėtų efektų - jų yra abiejų veiksmų puotos scenose, netikėtas ir įdomus laidotuvių ir puotos sugretinimas operos finale, valstiečių pasirodymas I veiksme. Režisūroje yra nemažai ir humoro, ironijos. Išradingai ir netikėtai sumanytas operos finalas, kur visi personažai džiaugiasi atsikratę piktadario Don Žuano. Tebūnie subtili šio finalo ironija staigmena tiems, kurie dar ketina apsilankyti operoje. Tik pridursiu, jog čia taikliai išryškinamas tų personažų nenuoširdumas - jie dedasi, tarsi visa istorija su Don Žuanu buvo tik blogas sapnas ar užsitęsęs maskaradas, kuris pagaliau baigėsi. O iš tiesų juk visa tai, kas įdomiausia, liko anapus "normalios" kasdienybės.