Muzika

Ansamblio debiutas

Pirmasis naujo kamerinio kolektyvo pasirodymas Vilniuje

Vytautė Markeliūnienė

iliustracija
Ramūnas Zakaras, Rasa ir Eglė Vosyliūtės, Dalia Suraučiūtė ir Dainius Misiūnas

Pastarosiomis savaitėmis įsibėgėja ne tik jau didesnę patirtį sukaupusių kolektyvų koncertų sezonas. Pradžios, naujo ciklo nuotaikos įkvepia ir debiutus. Vienas jų spalio 3 d. įvyko Muzikos akademijos Didžiojoje salėje. Tą vakarą koncertavo kamerinis ansamblis, kurį anksčiau titulavome Lietuvos muzikų draugijos, vėliau Dailės muziejaus styginių kvartetu. Šįkart naują programą parengė minėto ansamblio pagrindu susiformavęs naujos sudėties styginių kvartetas - Rasa Vosyliūtė (I smuikas), Dalia Suraučiūtė (II smuikas), Ramūnas Zakaras (altas), Dainius Misiūnas (violončelė).

Dviejų dalių programą pradėjo solinis opusas - A. Honeggerio Sonata smuikui solo, atlikta R. Vosyliūtės. Ši smuikininkė, LMA prof. R. Katiliaus klasės absolventė, stažavusi Zalcburgo "Mozarteum", Londono "Guildhall" dramos ir muzikos mokykloje, pastaraisiais metais vis dažniau pasirodo Vilniaus koncertų salėse, drąsiai reikšdamasi savitu interpretaciniu mąstymu, tembrine estetika. Beje, lapkričio pabaigoje Filharmonijoje girdėsime ir jos rečitalį.

Sudėtingos A. Honeggerio Sonatos, regis, pakako, idant įsitikintume, jog smuikininkė mąsto solistės kategorijomis - jai maga ryškiai artikuliuoti, pasiseka įtaigiai atskleisti formos plastiką. Komplikuotame, sod- riame A. Honeggerio muzikiniame audinyje smuikininkei pavyko aptikti gyvos tėkmės pulsą, išryškinti visų keturių dalių savitumus, sklandžiai integruoti neoklasicistinius kompozitoriaus mąstymo bruožus. Atlikėjai skirtingais keliais eina emocingumo paieškų link, o R. Vosyliūtei emocingumo gradacijos, regis, itin svarbios, tad ji linkusi į šią sritį ypač įsigilinti. Akivaizdus to paliudijimas - ir kitų programoje skambėjusių kūrinių interpretacijos, sukurtos styginių kvarteto, kurio primarijumi R. Vosyliūtė neseniai tapo.

Ansamblio pasirinkti opusai - visiškos priešingybės: W.A. Mozarto Kvartetas C-dur, KV 465, ir D. Šostakovičiaus Fortepijoninis kvintetas g-moll, op. 57, kurio fortepijono partiją skambino Eglė Vosyliūtė. Visi kvarteto nariai sukaupę nemažų ansamblinių įgūdžių orkestruose ar kitų kamerinių sudėčių kolektyvuose. Todėl jų muzikavimas pasižymi pakankamai išlavinta partnerių reakcija, lankstumu. Atlikdamas W.A. Mozarto Kvartetą, paskutinį iš šešių, skirtų J. Haydnui, ansamblis nuo pirmų taktų susikoncentravo į poliariškų pradų, disonansų ir konsonansų sąveiką. Muzikantai subtiliai kūrė dramatiškos įžangos įtampą, artėjimą pagrindinės tonacijos link, tai atskleisdami ne išoriniais efektais, bet tembrine technika, garso gilumu. Be abejonės, klasikiniai kvartetai - ir šio žanro techninė mokykla, ir sykiu "kietas riešutėlis" keturių instrumentų darnos, visumos pajautos atžvilgiu. Kvarteto interpretacijoje pakako teminio, polifoninio išraiškingumo, dinaminės išmonės, tačiau dar yra ką patobulinti perėjimuose iš vieno instrumento partijos į kitą, pagludinti skambėjimo vientisumą harmoniniuose epizoduose.

Antrąją koncerto dalį sudarė monumentalus D. Šostakovičiaus penkių dalių ciklas, žaižaravęs temperamentu, nuotaikų kaita, frazuotės plastika. Visus penkis jaunus atlikėjus užvaldžiusi stipri saviraiškos reikmė pripildė partitūrą drąsių muzikinės vaizduotės potėpių, aktyvaus gyvybės prado bei inspiruojančios kūrybinės energijos. D. Šostakovičiaus interpretacija, palikusi bene didžiausią vakaro įspūdį, įrodė, jog ansamblis pasirengęs iš tiesų rezultatyviam kūrybiniam darbui. Laukime kitų jo vaisių - naujų programų, kurių viena jau numatyta ateinantį pavasarį.