Išeities taškas

Miriam Meras. "Supk mane". Litografija

Miriam Meras gimė 1957 m. Vilniuje. 1972-aisiais su tėvais išvyko į Izraelį. Ten baigė vidurinę meno mokyklą ir 1978 m. įstojo į Izraelio meno akademiją. 1982 m. gavusi diplomą išvyko gyventi pas savo vyrą Žibuntą Mikšį į Paryžių.

Surengė parodų Prancūzijoje, Italijoje, Japonijoje, Švedijoje. Lietuvoje - Šiauliuose, Klaipėdoje, Vilniuje (šių metų sausio mėnesį).

Šiuo metu dailininkės paroda veikia Panevėžio dailės galerijoje. Su Miriam Meras ir Žibuntu Mikšiu Paryžiuje kalbėjosi Valdas Papievis.

V.P.: Kaip pradėjai piešti, tapyti? Ar tai sąmoningas, ar aplinkybių nulemtas pasirinkimas?

M.M.: Į meną atėjau palyginti vėlai. Mano mama piešė. Ir mano senelė piešė. Bet man tai per daug nerūpėjo, kol vieną dieną mama neištraukė dėžės su aliejiniais dažais. Tas kvapas, tos spalvos... Tada man buvo vienuolika metų. Bet kai tik ji padėdavo dėžę atgal, man viskas pasibaigdavo, piešimą užmiršdavau.

Tik Izraelyje pajutau, kad man tai vidinis poreikis. Piešdavau vien tam, kad pieščiau. Daugiausia daiktus. Iš galvos, man regis, tuo metu nepiešdavau.

Taip po metų, išlaikiusi egzaminus, patekau į meno mokyklą, panašią į M.K. Čiurlionio meno mokyklą Vilniuje.

Ž.M.: O kaip pradėjai tapyti?

M.M.: Grynai mechaniškai, nes mokykloje reikėjo ir tapyti. Paskui pradėjau ir litografuoti. Sužinojęs, kad išvažiuoju į Paryžių, mano profesorius patarė, į ką kreiptis, kad galėčiau tęsti litografijos studijas. Taip atsidūriau Beaux-Arts.

V.P.: Paryžiuje gyveni jau beveik dvidešimt metų. Kas jis tau? Miestas, kuriame likimas lėmė gyventi, ar kas nors daugiau? Ar jis veikia tavo kūrybą?

M.M.: Paryžius didingas, karališkas. Tai grožis, sutvertas žmogaus. Paryžius - ir atviras, ir uždaras. Tai individualistų miestas, kuriame aš jaučiuosi gerai. Tai saulės, šviesos miestas. Ir nuotaikų. Pavasarį jis vienoks, rudenį - kitoks, žiemą - vėl kitoks. Aš lankau vis tas pačias vietas, ir jos niekada nenusibosta. Nuobodžiausios vasaros spalvos, bet labai gražūs vakarai, vakarais būna labai graži šviesa. Nueinu prie upės, sėdžiu ant elektros skydinės, kuri iškilusi virš vandens, ir žiūriu į dangų, kitą krantą ir - svarbiausia - vandenin krintančius saulės spindulius. Kai prisimerki, tie spinduliai vandeny sudaro lyg sūkurius, o kai į juos geriau įsižiūri, pamatai tamsius žmogaus pavidalo siluetus nuolatiniam judesy. Nuolatiniam judesy, kuris yra ir išeinantis, ir ateinantis, ir pabūnantis, ir pranykstantis. Man tai yra meniškas ir kartu filosofinis vaizdas. Aš norėčiau jį perteikti, bet tai neįmanoma. Nei fotoaparatas, nei videokamera neperteiks, tai gali pamatyti tik žmogaus akis, ir gal tik prisimerkusi. Bandžiau tai parodyti vienam žmogui. Jis nepamatė.

V.P.: Kas tau yra menas? Ir kūryba?

M.M.: Pirmiausia menas man buvo komunikacija - aš turėjau sunkumų su kalbomis, sunkumų su žodine išraiška. Bet kartu jis man buvo slėpimasis.

V.P.: Komunikacija ir slėpimasis? Šiaip jau tikras bendravimas neįmanomas be atvirumo...

M.M.: Slėpimasis ta prasme, kad tai - arba slaptas, arba kitam sunkiai suprantamas pasaulis, į kurį kurdamas pasitrauki. Paskui - gyvenimas su Žibuntu. Tai nekasdienis atvejis, jau vien dėl amžiaus skirtumo. Žibuntas man - l`homme de ma vie. Ir aš tai norėjau parodyti - pirmiausia tapyboje, litografijose to nematyti.

Ž.M.: Galima būtų pasakyti, kad litografijos tau buvo antra meno medalio pusė. Svarbiausia tau, žinoma, tapyba. Bet litografijos padėjo išsilaikyti - reikėjo gauti leidimą gyventi.

M.M.: Ir taip, ir ne visai. Kai atvažiavau į Paryžių, jau buvau baigusi meno mokyklą Izraelyje ir nutariau, kad tapysiu viena, kaip ir turi daryti savo darbą išmanantis menininkas. O Beaux-Arts... Viena vertus, įsirašyti į Beaux-Arts iš tikrųjų reikėjo, kad gaučiau studento kortą ir sykiu leidimą gyventi, kita vertus, įstojau į Beaux-Arts, nes litografiją kurti pradėjau dar Izraelyje.

Litografijos ateljė atmosfera man yra maloniausia. Žmonės čia laisvi ir dirba, ką nori, bet jie susieti techniniu požiūriu, nes turi vieni kitiems padėti. Ir tai sukuria šiltesnę nuotaiką nei kitose ateljė, kur yra didelė konkurencija - reikia žiūrėti, kad niekas neužimtų tavo vietos. Čia irgi šito šiek tiek buvo, bet mažiau nei kitur. Ateljė vyravo draugiška atmosfera.

V.P.: Bet tau vis tiek svarbiausia buvo tapyba...

M.M.: Taip, tapyba. Bet ir čia buvo problemų. Surengiau parodą, kuria tarsi išsisėmiau. Mano rodyti darbai daugumai žmonių patiko, bet kartu juos ir baugino.

V.P.: Baugino?

M.M.: Baugino, nes jie juose matė visokių keistumų, agresijos, bent jau spalvų požiūriu.

V.P.: Jiems jie atrodė per daug ekspresyvūs?

M.M.: Per daug ekspresyvūs, per daug tiesūs.

Ž.M.: Miriam rodė tai, ko niekas nenori rodyti. Jiems tai buvo baisūs sapnai, kuriuos gali sapnuoti, bet kurių negali kelti į viešumą...

M.M.: Net spalvų simbolizmas. Pavyzdžiui, aš noriu pavaizduoti žmogų šešėlyje ir panaudoju, sakykim, spalvas, kurios laikomos šaltomis, mėlyną arba žalią, kad būtų spalva, o ne pilka arba nenusakoma masė, ir tai žiūrovui gali būti nepriimtina. Mane tai pribloškė. O kadangi reikia gyventi, pabandžiau daryti neutralesnius, švelnesnių spalvų darbus - tapyti paveikslus, kokius mačiau galerijose.

V.P.: Vadinasi, tu - netgi sąmoningai - bandei prisitaikyti?

M.M.: Taip, stengiausi prisitaikyti. Ir tai man nepavyko.

V.P.: Tai kada buvo ta paroda ir tas, pavadinkim, prisitaikymo laikotarpis?

M.M.: Gerai nebeprisimenu, gal prieš kokius dvylika metų. Bet man tie darbai visiškai nepatiko, nes mano kūryba yra labai artimai susijusi su asmeniniu gyvenimu - su mano jausmais, su mano mintimis.

V.P.: Ir kaip pasibaigė naujos tematikos ieškojimai?

M.M.: Niekaip. Tapyboje aš buvau išsekusi, pasukau į litografiją. Ir per tuos metus padariau turbūt stipriausius litografijos darbus. Paskui reikėjo išeiti iš Beaux-Arts, nes ten viskas pasikeitė. Be to, įsidarbinau srityje, visiškai nesusijusioje su kūryba.

V.P.: O kokio laikotarpio darbus dabar rodai Lietuvoje?

M.M.: Iš Beaux-Arts laikų. Parodose rodomi mano daugelio metų darbai, tai galima pavadinti retrospektyvine mano litografijų apžvalga. Ne- turėčiau to sakyti, bet dabar litografijos nebeturi man jokios reikšmės...

Ž.M.: Ką reiškia - nebeturi reikšmės?

M.M.: Litografija reikalauja per daug techninio darbo, kad pasiektum patenkinamą rezultatą. Tapyba daug tiesesnė ir stipresnė.

Ž.M.: Tapydamas imi teptuką, dažus ir tepi. Viskas vyksta tiesiai, trumpai, drūtai. O litografijoje kiekvienai spalvai reikia kito akmens, su kiekvienu akmeniu yra daug techninio darbo, jei nori padaryti spalvotą litografiją, tai atima laiko... Bet gali padaryti kiek nori litografijos atspaudų, ir jei juos visus parduodi, gauni daugiau pinigų nei už vieną tapybos darbą, jeigu, žinoma, tu nesi žymus, kad iš karto gautum tūkstančių tūkstančius.

V.P.: Bet litografija tau nebuvo antros rūšies kūryba...

M.M.: Ne, tai man buvo labai rimta. Mano tikslas buvo panaudoti baltą popieriaus plotą pasitelkus piešinį ir spalvą. Litografija yra labai įvairi, ji gali būti panaši į daugybę technikų - į akvarelę, į aliejų, į piešinį arba į jų mišinius. Aš ieškojau tiesiausių išraiškos būdų - dirbau kreida ar pieštuku, litografiniu tušu, ir čia turėjo žaisti spalvos, linijos, plotai ir vienokia ar kitokia popieriaus tekstūra.

Ž.M.: Ir tau tai labai gerai pasisekė, tai matoma parodoje. Šios tavo parodos savitumas yra tas, kad niekas šitų esminių technikos galimybių neparodo - visi nublizgina, nudailina, paslepia, o čia viskas padaryta tiesiai, aiškiai ir šviesiai.

V.P.: Tad litografijoje tavo tikslas buvo daugiau techninio pobūdžio?

M.M.: Taip, o tematika ėjo iš tapybos, bet tai jokiu būdu nebuvo tapybos darbų kopijavimas. Litografija nėra paprastas menas, čia kiekvienai spalvai išgauti reikia naujo atspaudo, o galutinį rezultatą reikia numatyti iš anksto, mintyse sukomponuoti. Bet išeidavo ir taip, kad nepasisekdavo, niekas nesusijungdavo: kažkokie plotai, dėmės, o visumos nėra.

V.P.: Ir tavo tapyba, ir litografijos yra figūrinės. O ką manai apie abstrakciją?

M.M.: Turiu keletą mėgstamų tapytojų abstrakcionistų, pavyzdžiui, Rothko. Bet jų labai mažai. Abstraktusis menas man neturi prasmės. Ir niekada neturėjo. Bet buvo laikotarpis, kai turėjau eiti į abstrakciją. Mokykloje. Man tai buvo labai prieš plauką, nes visada domino žmogaus figūra. Žmogus nėra nei kvadratas, nei apskritimas, jis yra labai komplikuotas. Jis turi veidą, kūną, jis mąsto ir jaučia. Ir menininkas privalo mokėti jį perteikti.

V.P.: Tas pats tavo minėtas Rothko savo spalvotais kvadratais tariasi žmogaus sąmonę ir pasąmonę išreiškiąs daug tapačiau, negu tai padarytų, vaizduodamas žmogaus veidą, figūrą. Be to, tai, ką tu nori išsakyti savo darbais, turbūt vis tiek daugiau ar mažiau abstraktu. Nemanau, kad savo tapyba ar litografijomis norėtum išreikšti tai, ką gali išsakyti, tarkime, žodžiais...

M.M.: Rothko yra abstraktus, bet jis mane jaudina. Jo paveiksluose yra mistinio spalvinio žaidimo. Nors jo technika labai paprasta: iš koncentruotos šviesesnės ar tamsesnės spalvos eiti į laipsniškai išsiskleidžiančias. Taip mažesnė abstrakti forma pereina į didesnę, bet jau kitos spalvos.

Geras, tikras menas mane veikia iki šiol. Galbūt keičiasi tik menininkai. Mane labai stipriai paveikė ir daug ko išmokė Monet su savo lelijomis. Man tai buvo didelis atradimas. Jis man vaizdžiai parodė, kaip dirbti su spalvomis, net kaip jas kloti. Sujaudindavo iki ašarų. Mėgstu Degas, mėgstu Bonnard`ą - jis labai spalvingas. Ir dar van Goghą. Nuo pat jaunystės iki dabar - Rembrandtą. Šiaip ar taip, esu labai konservatyvi.

V.P.: O kokie yra tavo kūrybos impulsai - noras išsakyti mintį, išreikšti jausmą, paprasčiausiai ką nors pavaizduoti?

M.M.: Tai gali būti maža istorija, kurią aš noriu papasakoti. Gali būti net ir mano išgyvenamas momentas. Vienas žmogus stovi vienoje vietoje, kitas kitoje, aš noriu perteikti savo santykį su tais žmonėmis. Yra situacija ir jos sukurta nuotaika, kurią aš noriu užfiksuoti. Būna ir taip, kad mano akyse iškyla kažkokia plotmė su dėmėmis. Ir aš pamatau kompoziciją, kurią galų gale perteikiu labai deformuotai. Kartais darbą, kuriuo esu nepatenkinta, užkloju baltu plonu dažu, ir iš apačios staiga prasišviečia nauja, visai neapmąstyta kompozicija. Ir tada ją reikia labai greitai pagauti, nes tuos kontūrus matai tik iš tam tikro taško, iš tam tikro atstumo, bet vos priartėji, jie dingsta.

Gyvenimas eina, viskas keičiasi, keičiasi ir jausmai. Sykiu ir tavo menas. Aš nesu menininkė, visą gyvenimą eksploatuojanti savo technikėlę - truputį šen, truputį ten, bet iš esmės niekas nesikeičia. Viskas gyvenime kinta. Aš galiu turėti mintį, bet jeigu jos laiku neišplėtoju, prie jos grįžti nebegaliu - dalykai pasikeitę, jau per vėlu. Aš gyvenu kuo kitu.