Muzika

Tradicijos ir permainos

"Miegančioji gražuolė" - Lietuvos primabalerinos Tamaros Sventickaitės jubiliejui

Helmutas Šabasevičius

iliustracija
Julija Repet ir Takasis Aokis
M. Raškovskio nuotr.

Lietuvių primabalerinos Tamaros Sventickaitės jubiliejui Nacionalinis operos ir baleto teatras paskyrė P. Čaikovskio baletą "Miegančioji gražuolė" - spektaklį, kuriame 1939 m. pradžioje septyniolikmetė balerina, atlikusi Alyvų fėjos vaidmenį, pirmą kartą lenkėsi Valstybės teatro žiūrovams. Tada ir prasidėjo kelis dešimtmečius trukęs kūrybingas artistės sceninis gyvenimas - kas vakarą virstant nauja heroje: Odeta-Odilija, Žizel, Raimonda, Aurora, Egle, Jūrate.

Kartu su karo išblaškytos trupės likučiais T. Sventickaitė idealistiškai kūrė Lietuvos baleto tradiciją, ugdė profesionalaus Lietuvos šokio kultūrą - šiek tiek apmaudu, kad jubiliejiniame vakare toji tradicija nepasirodė verta nei T. Sventickaitės, nei kitų baleto veteranų pastangų.

Leningradiečio P. Gusevo pastatytai "Miegančiajai gražuolei" 2002 m. išvakarėse sukako 20 metų. Per šį laiką spektaklis neatpažįstamai pasikeitė - suplyšo dekoracijos, nubluko kostiumai, o jubiliejiniame vakare matėme ir pertvarkytą jo struktūrą. Buvusi prologo ir 3 veiksmų fejerija tapo trijų netolygių dalių baletu. Nežinia kodėl prologas ir 1 veiksmas buvo sutraukti į vieną dalį, kuri užtruko daugiau nei valandą. Iš antrojo veiksmo iškupiūruota medžioklės scena, nebeliko ir kadaise tokios įspūdingos panoramos bei muzikinio antrakto, todėl nereidžių scena tetruko apie 20 minučių; tik III veiksmas beveik nenukentėjo. Vis dėlto labiausiai liūdino ne šios permainos - šitiek metų mūsų baleto meną puoselėjusiai artistei šoko solistai, su Lietuvos baletu susieti tik metinėmis darbo sutartimis. Per pastaruosius dešimt metų augusi ir tobulėjusi Lietuvos baleto trupė staiga pasijuto nebepajėgi savo kūrybinėmis jėgomis atlikti klasikinio repertuaro spektaklių.

Baleto trupės administratoriai spaudoje yra aiškinę tokio sprendimo motyvus - esą Lietuvos baleto lygis kasmet vis auga, o Vilniaus baleto mokykla nepajėgia parengti tinkamų artistų. Toks požiūris kažin ar pamatuotas; be to, jis gerokai žeidžia mokykloje dirbančius pedagogus. Juk nacionalinės baleto trupės dauguma - Vilniaus baleto mokyklos absolventai, o kai kurie (deja, jie trupėje nebešoka) pelnė nemaža tarptautinių baleto konkursų apdovanojimų ir sėkmingai dirba užsienio baleto trupėse. Tad gal ne mokykla, o teatras nesugeba tausoti jam perduodamų talentų, jų skatinti ir sudaryti sąlygas jiems kūrybiškai tobulėti? Nacionalinės trupės be mokyklos neįmanoma įsivaizduoti - nenutrūkstanti tradicija yra trupės kūrybingumo ir savitumo garantija, jos urmu nenusipirksi nei "Maximoje", nei Marijos teatre.

Naujų trupės baleto solistų pasirodymas leido geriau su jais susipažinti. Anastasija Kolegova šį kartą šoko Auroros partiją - sudėtingą, reikalaujančią nepriekaištingo klasikinio šokio pajutimo. Išlaki šokėja jau per pirmąjį pasirodymą Vilniaus scenoje rodė aukštą žingsnį, neblogą koordinaciją, kurie "Gulbių ežero" prieblan- doje visai tiko. Auroros vaidmuo iš šokėjos reikalauja ne tik geros technikos, bet ir vidinės elegancijos, judesių kilnumo, šokio skaidrumo. Žinant mūsų baleto trupės vaidmenų skirstymo mechanizmą, kai ūgis ar net plaukų spalva gali užkirsti kelią artisto pageidaujamam vaidmeniui sukurti, A. Kolegovos - tvirtos, ištvermingos šokėjos - pasirinkimas šiam vaidmeniui atrodo kaip tam tikra nuolaida buvusiam principingumui. Šokėjos fiziniai duomenys kelia papildomų reikalavimų ir jos partneriui, todėl kai kurie duetinio šokio epizodai tiek "Gulbių ežere", tiek "Miegančiojoje gražuolėje" buvo redaguoti. Auroros variacijas A. Kolegova sušoko gyvai, energingai, tačiau buvo galima pasigesti subtilesnių choreografinių niuansų, buvo matyti ne visada tinkamas efektingumo siekis, kai kurios pozos atrodė pernelyg rėksmingos, išryškėjo ne visada išbaigtos pėdų ir rankų linijos. Artistiniu požiūriu A. Kolegova buvo organiška, pavyko I veiksmo finalas - užmigimo scena, nors dar reikės padirbėti, norint tinkamai įsilieti į spektaklio visumą.

Mėlynojo paukščio ir Princesės Florinos pas de deux šoko Takasis Aokis ir Julija Repet. Ši šokėja prikišamai mėgavosi judesių forte, jos šokis buvo manieringas, o veido išraiškos - daugiau koncertinės, ne visai tinkančios trapios, svajingos princesės įvaizdžiui. Jauna solistė daug dėmesio skyrė reveransams - lankstėsi ir plačiai šypsojosi kaip tikra liaudies artistė. T. Aokis savo šoklumą jau parodė "Gulbių ežero" pas de trois. Ir šį kartą aukšti jo šuoliai kėlė publikos susižavėjimą. Šokėjas pasižymi ištverme ir energija, be kurių efektingas šokis neįmanomas, tačiau artistinių sugebėjimų šioje partijoje jam vėl neprireikė.

Nediduku Baltosios katytės vaidmeniu didžiojoje scenoje debiutavo Inga Cibulskytė. Jos šokis padarė neblogą įspūdį - balerina pakankamai artistiška, sugeba gyvai reaguoti į partnerio (šiuo atveju Katino partiją atlikusio Igorio Zaripovo) vaidybinius pasiūlymus. Pirmą kartą teko matyti ir Nerijaus Juškos kuriamą Princą Dezirė. Jo charakteriui visiškai atsiskleisti sutrukdė sutrumpinta antrojo veiksmo pradžia - netekęs palydos ir medžioklės bendrų, jis galėjo pasirodyti kaip koks miške pasiklydęs kilmingas grybautojas, tačiau jau šiame epizode graži laikysena, aukšti, lakūs šuoliai visiškai pateisino artisto kuriamo personažo vardą. Solistas buvo tinkamas A. Kolegovos partneris, o III veiksmo variacijoje atkreipė dėmesį kilnia laikysena ir šokio tikslumu.

Iš pirmą kartą spektaklyje dalyvaujančių artistų minėtinos Deimantė Kupstaitė, kuri gražiai sušoko Švelnumo fėjos variaciją, bei Evelina Kiršytė, gyvai atlikusi Linksmumo fėjos vaidmenį; gerokai sutvirtėjo Olgos Konošenko Alyvų fėja - I ir III veiksmo variacijas balerina atliko sklandžiai, nuotaikingai, dramatiškai vertingos tapo jos veido išraiškos mi- zanscenose; artistiškumu dėmesį kreipė Živilė Baikštytė, Žavinta Čičelytė, nuotaikingomis, ryškiomis Gerumo fėjos ir Brilijanto variacijomis - Kristina Kanišauskaitė.