"Asmens gydytojo viešnagė" - Europos bestseleris

Per Olov Enquist. Asmens gydytojo viešnagė. Iš švedų k. vertė Z. Mažeikaitė. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002, 389 p.

Romanas "Kapitono Nemo biblioteka" švedų rašytojui Perui Olovui Enquistui 1991 m. atnešė sėkmę, buvo apdovanotas Augusto premija, išverstas į daugelį kalbų (liet. - 1994 m.). Rašytojas tik po aštuonerių metų sukūrė naują romaną - "Asmens gydytojo viešnagė" (1999 m.). Šioji knyga taip pat susilaukė didžiulio pasisekimo ne tik Skandinavijos kraštuose, bet ir visoje Europoje. Vien Švedijoje pirmaisiais šio romano pasirodymo mėnesiais buvo parduota apie 60 tūkst. egzempliorių, knyga jau išversta į daugiau kaip dvidešimt kalbų, ji pelnė rašytojui antrą Augusto premiją.

"Asmens gydytojo viešnagei" Enquistas pasirinko danišką temą, paremtą istorine medžiaga, su realiais įvykiais ir veikėjais. Tai intriguojantis pasakojimas apie psichiškai nesveiką Danijos karalių Kristijaną VII, valdžiusį kraštą antroje XVIII a. pusėje, jaunutę jo žmoną, anglų princesę Karoliną Matildą ir vokietį gydytoją bei švietėją Johaną Fridrichą Štruenzę, kuris, tapęs karaliaus leibmediku, įgijo visišką valdovo pasitikėjimą ir neribotą valdžią. Jis buvo paskirtas slaptuoju ministrų kabineto patarėju ir porą metų faktiškai galėjo valdyti šalį. Per tą laiką Štruenzė mėgino Danijoje įgyvendinti švietėjiškas idėjas, pagrįstas radikaliomis reformomis (įvedė žodžio, spaudos, tikėjimo laisvę, rengėsi panaikinti baudžiavą ir t.t.). Suprantama, kad tokia vokiečio "viešnagė" danų karaliaus dvare sukėlė sumaištį, intrigas, pasipriešinimą, o Štruenzės ir Karolinos Matildos meilė, jiems gimusi dukra buvo dar vienas pretekstas sąmokslininkams įvykdyti perversmą. Karolina Matilda buvo ištremta iš šalies, iš jos atimta dukrelė, o Štruenzei minios akivaizdoje įvykdyta žiauri egzekucija.

Šį istorijos laikotarpį jau yra vaizdavęs danų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Johanesas V. Jensenas knygoje "Karaliaus nuopuolis", tačiau Enquisto romanas Danijoje susilaukė tiesiog triumfališko pasisekimo, daugybės puikiausių recenzijų, aptarimų, viešų knygos skaitymų. Danai mėgsta Enquisto kūrybą, ypač jo pjeses, apskritai laiko jį beveik savu, rašytojas čia yra gyvenęs net penkiolika metų, antroji jo žmona buvo danė. Viename interviu danų laikraščiui rašytojas prisipažįsta, jog jis buvo sukūręs net tris šio romano versijas.

Apie to laikotarpio įvykius yra išlikę daug dokumentinės medžiagos, pvz., Kristijano VII mokytojas šveicaras Reverdilis savo memuaruose, kurie sudaro per 400 puslapių, smulkiai aprašo Kristijano gyvenimą nuo aštuonerių iki šešiolikos metų. Enquistas dažnai cituoja Reverdilį ir kitus istorinius šaltinius, norėdamas parodyti, kaip buvo auklėjamas būsimasis karalius.

Rašytojas sako, kad jam labai rūpėjo perprasti karaliaus pamišimą. Danijoje iki šiol išliko nuomonė, kad Kristijanas VII sirgo šizofrenija, turėdavo maniakinės depresijos priepuolių. Romano autorius, įsigilinęs į dokumentinę medžiagą, amžininkų memuarus, laiškus, užsienio ambasadorių pranešimus, mano, kad tas mažutis, gal vos 1,44 m ūgio karalius veikiausiai nuo mažens turėjo autistinių nukrypimų - šiai ligai būdingi nepaaiškinami įtūžio priepuoliai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad Kristijanas VII tokių priepuolių metu daužydavo baldus, indus, langus. Rašytojas įsitikinęs, kad be galo jautrus, lakios vaizduotės, gabus princas brutalaus auklėjimo buvo paverstas ligoniu ir marionete.

"Man buvo nepaprastai skaudu skaityti, kaip grafas Ditlevas Reventlovas, atsakingas už būsimojo karaliaus mokymą, žiauriomis bausmėmis, prievarta, teroru ir patyčiom žalojo jaunuolio psichiką, palaužė jo valią. Niekas princo nemokė, kaip valdyti kraštą, jį tik vertė kartoti iškaltus teiginius, bausdavo net už teisingus atsakymus. Nuolatinės bausmės įvarė jam baimės ir kaltės jausmą, sutrikdė pasaulio suvokimą, jis pradėjo nebeskirti, kas yra tikrovė, o kas ne. Princas tarsi aktorius įsisavino tam tikrą vaidmenį, vis labiau manydamas, kad rūmų gyvenimas tėra teatras. Keista, kad jis taip ilgai išgyveno, išbuvo soste net iki 1808 metų, visus tuos 36 savo valdymo metus jis buvo laikomas bepročiu. Bet iš kur tie stebėtinai protingi jo laiškai Volterui, kuris Kristijaną laikė apsišvietusiu monarchu ir net parašė jam skirtą panegiriką? Paryžiuj Kristijanas susitiko su prancūzų enciklopedistais, ten jis prancūziškai pasakė puikią kalbą, kuri enciklopedistams padarė didelį įspūdį." Taigi Enquistas nelaiko jo beviltišku psichiniu ligoniu.

Švedijoje karaliaus Gustavo III valdymo laikais apšvieta turėjo gerokai blankesnį poveikį negu Danijoje. Danijoje Štruenzė buvo tasai variklis, kuris viską pradėjo. Tai intelektualas, laisvamanis, išsiveržęs iš griežtos pietistinės tėvų ir universiteto aplinkos, apsiskaitęs idealistas. Po egzekucijos Štruenzės biblioteka buvo išparduota per varžytines, tarp kitų garsių mąstytojų veikalų buvo rasti ir jo pabraukyti politiniai Holbergo raštai, kuriuos jis skaitė dar būdamas paprastas Altonos gydytojas. Jis visai nenorėjo dominuoti, netroško valdžios, o ją gavęs nesugebėjo žaisti politinio žaidimo, nesuprato ir nežudė savo priešų. Štruenzė taip ir liko rašomojo stalo intelektualas, per keliolika mėnesių išleidęs daugiau kaip 600 dekretų, bet neįstengęs sukurti mechanizmo, kuris jo idėjas paverstų tikrove.

Enquistui rūpėjo panagrinėti politinį švietėjo Štruenzės eksperimentą Danijoje, jį sudomino Štruenzės ir karalienės Karolinos Matildos meilės istorija. "Aš, kaip ir daugelis kitų tyrinėtojų, iš pradžių neįvertinau Karolinos Matildos. Toji jaunutė anglė, rodos, nepasižymėjo jokiomis išskirtinėmis savybėmis. Bet aš klydau, ji turėjo ne tik erotinę dovaną, bet ir puikią politinę įžvalgą, mokėjo žaisti didįjį žaidimą. Kuo ilgiau gilinausi į tų istorinių asmenybių gyvenimą, tuo jos man darėsi patrauklesnės. Net Guldbergas, kurį iš pradžių laikiau baisiu religiniu fanatiku, piktąja istorijos jėga, vėliau man pasidarė gan simpatiškas."

Štruenzė buvo naivus intelektualas, manęs, kad utopija gali performuoti visuomenę, kad įmanomas apšvietos, proto, teisingumo rojus. Šiaip ar taip, Štruenzės laikai - unikalus epizodas Skandinavijos istorijoje, sako autorius.

Zita Mažeikaitė