Operetėje jam nebuvo lygių

Vytautas Rimkevičius (Aizenšteinas) su spektaklio dalyvėmis J. Strausso operetėje "Šikšnosparnis"

Muzikinio teatro solistui, operetės primarijui Vytautui Rimkevičiui rugpjūčio 8-ąją būtų suėję 80 metų. Rašyti apie šį dainininką nelengva. Jo nepažinojusiems sunku perteikti šio puikaus, legenda tapusio artisto talento ypatumus, o tam, kas jį prisimena, epitetai atrodys per kuklūs, kad apibūdintų ypatingą jo talento trauką. Tad rašydama apie teatro praeitį ir jo žmones su nostalgija konstatuoju: koks nedėkingas - neišliekantis yra artisto menas. O juk V. Rimkevičius scenai atidavė bemaž ketvirtį amžiaus, sukūrė per 70 vaidmenų, kūrė Muzikinio teatro, tuomet dar vadinamo Muzikinės komedijos teatru, pamatus bei tradicijas.

Į teatrą jis atėjo 1944-aisiais, būdamas 22 metų. Vaikinas iš Aleksoto nebuvo tuomet baigęs dainavimo mokslų (J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje jis mokėsi jau dirbdamas teatre), bet turėjo gražų aksominio tembro baritoną, puikią išvaizdą, buvo plastiškas, emocingas, žodžiu, turėjo Dievo duotą talentą.

Jaunas dainininkas pateko į puikią trupę. Jo partneriais tapo Valerija Kudabaitė, Jadvyga Steckaitė, Leonas Stanevičius, Kazys Mikalauskas, Rostislavas Andrejevas, vėliau Marija Žilionytė ir Stasė Repečkaitė. V. Rimkevičiui iškart buvo patikėti pagrindiniai vaidmenys klasikinėse operetėse: Tasilas I. Kįlmįno "Maricoje", Edvinas "Silvoje" ir Radžamis "Bajaderėje", Rene F. Lehįro "Grafe Liuksemburge" ir Danila "Linksmojoje našlėje", Džimas R. Frimlio ir H. Stotharto "Rozmari" ir daugelis kitų, pelniusių solistui didžiulį populiarumą.

Sunkiu pokario metu operetė buvo itin mėgstama ir lankoma. Neieškokime operetėje didelės logikos, nematuokime jos kitų žanrų matais. Ji turi savus dėsnius, savo iliuzinio gyvenimo aromatą. Linksmindama operetė neretai į žiūrovą prabyla ir rimtu, jautriu žodžiu, puikia muzika, tauriais romantiškais jausmais. Šioje srityje V. Rimkevičiui nebuvo lygių. Jo herojai žavėjo didelių jausmų polėkiu, kartais net stichiška emocija, kuri užkrėsdavo ne tik jo partnerius, bet ir publiką. Niekas nemokėjo scenoje taip mylėti kaip V. Rimkevičius. Jis būdavo ir žaismingas, ir nuoširdus, patraukdavo ne tik artistiškumu, bet ir vyriškumu. Jis puikiai šoko, o frakas ant jo dailios figūros gulėjo kaip nulietas. O kaip jis dainavo! Neprilygstama jo Radžamio arijos "O, Bajadere" kantilena, o kokią niuansų įvairovę teikė jis Danilos dainelei apie princesę "Linksmojoje našlėje", kiek jaudinančios aistros skambėjo Edvino duete su Silva "Ar tu meni?"! Šiandien mes labai racionalūs, o tuomet žiūrovės traukdavosi nosinaites.

Skaitant to meto recenzijas, deja, dažniausiai randi tik tokias solisto vaidmenų charakteristikas: "įtikinantis", "darantis pažangą", "nuoširdus", tačiau nestokota priekaištų teatrui, kad "...žiūrovas nori matyti scenoje ne tik frakuotus grafus, grafienes, bet ir savo amžininką". Ir, aišku, teatras statė tarybinių kompozitorių kūrinius, o V. Rimkevičius puikiai vaidino ir juose. Ypač jam pavyko narsusis Janko iš I. Dunajevskio "Laisvojo vėjo", drąsuolis Besmertnas iš K. Listovo "Sevastopolio valso". O kokie raiškūs ir kontrastingi buvo jo neigiami personažai, pavyzdžiui, stileiva Algirdas iš B. Gorbulskio operetės "Meilė ir skarda"! Kai 1951-aisiais teatras ėmėsi statyti operas, V. Rimkevičius dainuodavo ir jose. Kokių tikslių spalvų jis rado Paolui (G. Verdi "Simonas Bokanegra"), kad atskleistų jo klastos bedugnę, koks komiškai apgailėtinas buvo jo niurzga Bartolas iš G. Rossini "Sevilijos kirpėjo" arba galantiškasis Moralesas iš G. Bizet "Karmen"! Atrodo, jo talentas buvo beribis: kai teatre buvo statomas B. Asafjevo baletas "Bachčisarajaus fontanas", jis savo plastikos išraiška puikiai sukūrė Girėjaus vaidmenį. Dar svajojo ir režisuoti, deja, nesuspėjo.

V. Rimkevičius dirbo intensyviai, pernelyg intensyviai. Turėjo didžiulį pasisekimą ir ištikimų gerbėjų. Bet nuolatinė emocinė įtampa, o ir bohemiško gyvenimo įpročiai nualino dainininko sveikatą, ir jis sceną paliko nesulaukęs nė penkiasdešimties. Ilgai ir sunkiai sirgo. Mirė 1976 m. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune.

Apie tokius artistus kaip Vytautas Rimkevičius sakoma, kad jie gimsta kartą per šimtą metų. Norisi tikėti, kad viskas turi tąsą ir tai, kas dabar yra gero Muzikinio teatro scenoje - ir V. Rimkevičiaus įžiebtos kūrybinės ugnelės kibirkštys.

Kauno muzikinis teatras turi gražią tradiciją paminėti savo praeitį, teatrui tarnavusius žmones. Tad spalio 6-ąją I. Kįlmįno operetę "Silva" kolektyvas skyrė šio žanro primarijaus Vytauto Rimkevičiaus 80-mečiui. Fojė buvo surengta parodėlė, prieš spektaklį žiūrovams primintas solisto kūrybinis kelias teatre.