Kinas

Televizijos patarimai snobams

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
Asia Argento vaidino filme "Stendalio sindromas"

Suprantu, televizija priklauso liaudžiai, todėl liaudis dėl jos ir kaunasi net Seime. Tačiau kitų žmonių taip pat nereikia įžeidinėti: jei jau koks nors įdomesnis filmas, tai būtinai prie jo turi būti prikabinta etiketė "Snobo kinas" arba "Elito kinas". Gal tai ir ironiška, tačiau visuomenės pasąmonėje formuojasi nuomonė, kad gerą kiną pas mus žiūri tik snobai ir elitas. O tai neatitinka tikrovės - pas mus snobai ir elitas nežiūri nieko, nebent vienas ponas Zemkauskas. Nors kartais, išgirdęs pono Zemkausko etiudus, suabejoju, ar jis matė filmą, kurį pristato.

"Snobo nakčiai" (24 d. 22.30) parinktas filmas akivaizdžiai rodo, koks sunkus snobo gyvenimas. Tai Woody Alleno 2000 m. sukurta satyra "Smulkūs sukčiai". Jos herojus - nevykėlis sukčius Rėjus Vinkleris (Woody Allen), kuriam nusišypso laimė. Netikėtai jis tampa turtuoliu, t.y. nuvorišu, t.y. beveik naujuoju lietuviu. Rėjaus žmonos kepami pyragėliai sukrauna milžiniškus turtus. Herojai apsigyvena prabangiuose namuose, rengiasi itališkais drabužiais, tačiau to Amerikoje, pasirodo, nepakanka, kad taptumei aukštuomenės piliečiu. Reikia ir išmokti taisyklingai kalbėti, ir žinoti nors kelias madingas rašytojų pavardes. Žodžiu, Amerikoje "Stiliaus" kriterijų tikrai nepakanka, kad imtumei priklausyti elitui.

Tai - tik pastaba paraštėje. Tikroji filmo prasmė, matyt, - amžina tiesa "Pinigai neatneša laimės", kurią dabar beveik visi staiga pamiršo. Kita vertus (ir ta mintis taip pat netiesiogiai nuskamba filme), kai turi pinigų, gali ramiai mėgautis viskuo, kas nesveika, - televizija, pyragaičiais, pagaliau nieko nedarymu. Šito aš pats pasiilgau labiausiai.

"Smulkiuose sukčiuose" Allenas "užkabina" ir labai snobišką temą - sveiką maistą. Suprantu, kad amerikiečiai negali pasigirti savo junk food, bet Vinklerių gaminami ir turtus jiems sukrovę pyragaičiai - tai tik masalas snobams. Tariamas pyragaičių autentiškumas ("Visai kaip naminiai", - sako svajingai nusiteikę pirkėjai) yra fikcija. Tikrovėje, kurią piešia Allenas, jau nieko neliko tikro ir natūralaus. Net ir "naminis maistas" yra tik mada, tik snobiško žaidimo elementas. Todėl ir aš ramia sąžine galiu rekomenduoti labai snobišką filmą. Tai 1990 m. sukurtas Warreno Beatty "Dikas Treisis" (TV3, 20 d. 20.45) - į ekraną perkeltas garsiojo amerikiečių piešėjo Chesterio Gouldo komiksas.

Chesteris Gouldas kūrė komiksus 700 Amerikos laikraščių. Komiksai vaizdavo Didžiosios depresijos laikus. Nusikaltėlių pogrindžio pasaulis juose rodomas ryškiomis spalvomis, o pagrindinis herojus - nepaperkamas detektyvas - atrodo tarsi nužengęs iš viduramžių legendos. Aišku, tai visiškai pasakiškas personažas, atliepiąs konservatyvios, visose gyvenimo sferose įsitvirtinusių nusikaltėlių išsigandusios visuomenės poreikius. Toks herojus neturi praeities, iš jo nelaukiama psichologinių subtilybių.

Prie tokios komikso poetikos visiškai prisitaiko ir Vittorio Storaro meistriškai nufilmuotas Warreno Beatty filmas. Režisierius (ir pagrindinio vaidmens kūrėjas) susitelkia ties tuo, kas yra labiausiai išraiškinga, ties pačiais pastoviausiais signalais, kuriais nuolat atakuoja komiksai. Jau nebesvarbi net pasakojama istorija: ji visada tokia pat - doras detektyvas kovoja su gangsteriais. Todėl filme kiekvienas epizodas tiesiog tampa pretekstu sukurti reginį. Kiekvienas veiksmas, kiekvienas prievartos pasireiškimas, muzikinis varjetė numeris - viskas yra pateikiama iš komiksų pasiskolinta kalba. Tai niekad nesibaigiančių kulminacijų, greitai judančių vaizdų, gigantiškų dekoracijų, atakuojančios muzikos, rėksmingų spalvų, redukuotų iki minimumo gestų ir mimikos kalba. Gal būtent todėl, nepaisant visos prievartos, filmą ramiai gali žiūrėti ir vaikai - "Diko Treisio" pasaulis toks dirbtinis, kad bet kokios sąsajos su tikrove yra neįmanomos. Kartu su Beatty filme vaidina tada dar tik kopusi į šou aukštybes Madonna ir neatpažįstamai nugrimuoti Alas Pacinas, Dustinas Hoffmanas, Jamesas Caanas.

Alas Pacino vaidina ir per LTV tą patį vakarą (20 d. 20.50) rodomame filme "Karštis" (1995). Režisierius Michaelas Mannas šiame filme priešininkų vaidmenis paskyrė dviem pirmo ryškumo žvaigždėms - Alui Pacino ir Robertui De Niro. Pacinas vaidina policininką, De Niro - vagį. Kaip ir dera amerikiečių filmui, abu pagrindinius personažus kamuoja daug problemų, susijusių su asmeniniu gy- venimu, todėl aktoriai turi daug galimybių varžytis įvairiose aktoriaus meno kategorijose. Tai jie nuoširdžiai ir daro, beveik nekreipdami dėmesio į sensacingai rutuliojamą siužetą. Žiūrovas taip pat, gal net ir prieš savo norą, įtraukiamas į dvikovą, nes kievienas aktorius nori, kad simpatijos atitektų būtent jo herojui. Deja, blogis visada turi daugiau žavesio... Bent jau taip man pasirodė po filmo.

Aišku, De Niro aktorystės viršūnė man yra Martino Scorese`s "Įsiutęs bulius", kurį 22 d. 20.25 nežinia kelintą kartą pakartos TV4. Tegu kartoja - filmas nuo to negenda; geriau toks filmas, nei etaloniškoji ir oskariškoji Melo Gibsono "Narsioji širdis" (TV3, 19 d. 21.20). Kai mūsų patriotai pasigenda filmų apie šlovingą lietuvių praeitį, kažkodėl prisimenu šį pasakojimą apie nacionalinį škotų didvyrį, nugalėjusį britus. Gal todėl, kad Gibsonas turi griežtą nuomonę apie lietuvius? Nors greičiau todėl, kad šis filmas sukaupė tai, ko labiausiai nekenčiu istoriniuose filmuose - naujais drabužėliais aprengtas masuotes, dirbtinumą, sklindantį iš herojų lūpų, ir dekoratyvų elementą - būtinai moterį, kuri išmoko herojų svarbių dalykų. Tai taip pat komiksas, bet bijau, kad ir Lietuvos istorija jam pasmerkta.

Istorija, o ypač istorinės asmenybės, yra bejėgės prieš kilnius palikuonių norus juos sutaurinti ir pagražinti. "Elito kinas" (tegu nelabasis tą pretenzingą ir absurdišką pavadinimą - elito kinas kultūros namuose) 22 d. 21.30 rodo dokumentinį filmą "Marlenos Dietrich dainos" (2001). Jį sukūręs aktorės ir dainininkės vaikaitis J. Davidas Riva savo močiutę mato tik kaip labai angažuotą kovotoją už taiką, laisvę ir pan. Regis, jis pranoksta net pačios aktorės memuarus, kuriuose Dietrich iškyla kaip tipiška pareiginga, vokietė - namų šeimininkė. Aišku, vaikaitis nelabai gali kalbėti apie močiutės romanus, audringas meiles ir kitokias moteriškas silpnybes, bet po to filmo jaučiausi, lyg būčiau išklausęs politinio švietimo paskaitėlę. Kita vertus, J. Davidas Riva rado ir įdomios archyvinės medžiagos, o Dietrich balsas iki šiol skamba nepakartojamai ir tiesiai į širdį. Aišku, ne viena šių dienų aktorė norėtų turėti tokią galią paveikti vyrų (ir ne tik) vaizduotę, kokią turėjo Dietrich. Deja... Pamatęs kai kurias italės Asios Argento nuotraukas, pagalvojau, kad ir ji bando save stilizuoti pagal Dietrich. Ar taip yra iš tikrųjų, galite pasiaiškinti ir Jūs, mieli skaitytojai, šią naktį per LNK (18 d. 0.20) pasižiūrėję garsaus italų siaubo filmų režisieriaus Dario Argento filmą "Stendalio sindromas" (1996). Šiaip manau, kad LNK snobai smarkiai prašovė, nepasiėmę sau Argento filmo, mat mėgti šį režisierių, rašyti apie jį kilometrinius straipsnius, žavėtis jo filmais, ieškoti juose gilių poteksčių - vienas mėgstamiausių kino snobų užsiėmimų, ypač Prancūzijoje ir Rusijoje.

Argento filmuose nuo mažens filmuojasi jo dukra, kuri, beje, neseniai ir pati debiutavo kaip režisierė. Man didelį įspūdį padarė jos pareiškimas vienoje spaudos konferencijoje: "Narkotikai pernelyg vienodi ir todėl yra nuobodūs. Aš nesu narkomanė, bet labai mėgstu žolę. Mano tėvas sako, kad svarbiausia gyvenime yra žolė ir to fuck. Aš galvoju kitaip. Geriausia - tai meilė, toliau - kinas, ir tik tada - žolė."

Norėčiau kada nors tokius žodžius išgirsti ir iš skaisčių lietuvių kinematografininkų lūpų.

Jūsų - Jonas Ūbis