Marcelio ir Paweło Łozińskių kinas

"Viskas gali atsitikti"

Rytoj "Skalvijos" kino centre prasideda žymių Lenkijos kino dokumentininkų - tėvo ir sūnaus Marcelio ir Paweło Łozińskių filmų retrospektyva. Į Vilnių atvyksta ir režisieriai. Jie pristatys savo filmus Vilniaus ir Kauno žiūrovams, susitiks su Muzikos ir Dailės akademijų studentais.

Dvi epochos

Pamenu Marcelio Łozińskio filmą "Laiminga pabaiga", sukurtą 1973 m. Režisierius suorganizavo psichodramą gamykloje. Jis parodė, kaip lengvai žmonių grupė sugeba rasti atpirkimo ožį. Filmas asocijavosi su 1968-ųjų kovu - prisidengiant antisemitiniais lozungais atliktu didžiuoju lenkų inteligentijos ir studentų numalšinimu. Mūsų karta tada įsitikino, kaip veikia provokavimo mechanizmas, kokia pasyvi yra visuomenė, kaip lengvai žmonės leidžia jais manipuliuoti. Dokumentiniai M. Łozińskio filmai išaugo iš to patyrimo. Juose yra (gal giliausia lenkų kine) refleksija apie tai, kas buvo komunizmas. Vienos pagrindinių šios kartos knygų - Ericho Frommo "Pabėgimo nuo laisvės" - pavadinimas galėtų būti dokumentinės M. Łozińskio kūrybos moto. Ano meto filmuose jis provokavo situacijas, kuriose tapdavo akivaizdūs manipuliavimo, konformizmo mechanizmai. M. Łozińskis turi ypatingą dovaną provokuoti tikrovę, nesugriaudamas jos struktūros. Savo metodą jis lygino su stovinčio akvariumo vandens judinimu taip, kad pakiltų ant dugno nusėdę sluoksniai. Filmas "Kaip gyventi?" (sukurtas 1976 m., premjera įvyko 1981-aisiais) buvo filmuojamas tikroje jaunimo organizacijos veikėjų poilsio stovykloje. Tarp dalyvių buvo du "pakišti" personažai: norintis valdyti išsišokėlis ir aplinkos spaudimui nepasiduodantis autsaideris. Ar tas pirmasis privers savęs klausyti, ar antrasis bus priimtas kaip lygus? "Trilogijoje apie žiniasklaidą" M. Łozińskis parodė, kaip lengvai žurnalistas gali išpreparuoti žmogų ("Vizitas", 1974), kokios didelės yra apgavysčių ir manipuliavimo galimybės ("Amato pratybos", 1987). Tačiau filme apie gamyklos radijo stotį "Mikrofono bandymas" (1980) jis rodo pozityvią žiniasklaidos jėgą padoraus žmogaus rankose.

10-asis dešimtmetis - naujasis M. Łozińskio kino etapas. Jis sako: "Nuo manęs nukrito pareigos našta, pasijutau laisvas. Taip buvau įsitraukęs į sistemos, kurioje gyvenome, klausimus, kad atrodė, jog nieko kita ir negaliu pasakyti. Staiga paaiškėjo, kad egzistuoja galybė temų, kuriomis anksčiau neužsiėmiau." Iki tol M. Łozińskis grūmėsi su santvarkos būtinybėmis, dabar filme "Viskas gali atsitikti", padedamas savo septynerių metų sūnelio Tomaszo, klausia: "Kas yra mirties suvokimas? Ką daryti su būtinybėmis, kurioms paklūsta žmogaus gyvenimas ir kurių nepanaikins jokia santvarka?". Jaudinančiame dokumentiniame filme "Kad neskaudėtų" jis po 23 metų grįžta pas filmo "Vizitas" heroję - namudinę filosofę, kad paklaustų jos apie laimę. Šiame filme nuskamba ir kitas klausimas, kuris nuo seno jaudina režisierių ir kurį jis užduoda pats sau: "Kokios yra laisvės ribos? Kiek doku- mentininkas gali įsiterpti į kito žmogaus pasaulį?" Laisvės stoka ir laisvė be jokių ribų - dviejų skirtingų epochų problemos.

Tadeusz Sobolewski

Marcelio Łozińskio filmai

Pamatyta iš apačios (1971). Valstiečių ir valdžios susitikimas. Biurokratija yra visagalė. Ar galima ką nors pakeisti? (24 d. 18 val.)

Fortunos ratas (1972). 1972 m. lenkas Wojciechas Fortuna iškovojo aukso medalį Saporo žiemos olimpiadoje. Filmas apie sporto veikėjus, kurie šildosi jaunojo sportininko šlovės spinduliuose. (24 d. 18 val.)

Laiminga pabaiga (1973). Dokumentinė žmonių elgesio studija, analizuojanti situaciją, kai dėl "aukštesnių tikslų" reikia bet kokia kaina rasti kaltąjį, kuriam teks atsakyti "už kolektyvą". (24 d. 18 val.)

Karalius (1974). Siuvėjas, karo metais siuvęs uniformas tik aukšto rango vokiečių karininkams, dabar yra kavinukės savininkas. Jis gyvena mažame miestelyje lyg karalius... (24 d. 18 val.)

Susidūrimas (1975). Traukinio mašinisto, kuris po kelių dešimčių nepriekaištingo darbo geležinkelyje metų sukėlė avariją, drama. Visada laikytas darbštumo ir atsakingumo pavyz- džiu, jis apvylė savo viršininkus. (24 d. 18 val.)

Kaip gyventi (1976). Filmas apie jaunimo organizacijos jaunų šeimų vasaros stovyklą. Autorių kritikos objektas - polinkis manipuliuoti ir pasiduoti manipuliavimui bei elgesio stereotipai, kurių padariniai gali būti grėsmingi. (20 d. 20 val.)

Brandos egzaminas (1978). Politologijos brandos egzaminas. Mokiniai stebimi egzamine ir koridoriuje. Dvejopas mąstymas: asmeninis ir "pardavimui". Brandos atestatą reikia gauti. (23 d. 18 val.)

Langas į kiemą (1980). Filmas sukurtas specialiajai XXV Oberhauzeno tarptautinio trumpo metražo festivalio programai "Mano langas". Organizatoriai paprašė įvairių šalių kino kūrėjų sukurti kelių minučių filmą, atspindintį, kokias asociacijas (formos ir idėjos požiūriu) sukelia pasiūlyta tema. (23 d. 18 val.)

Mikrofono bandymas (1980). Kosmetikos gamyklos "Pollena-Uroda" radijo mazgas atspindi visos gamyklos problemas. Požiūriai susikerta: vienaip bendrą įmonės valdymą suvokia darbininkai, kitaip - jų viršininkai. (21 d. 18 val.)

Stiklo namai (1982). Filmas sukurtas Varšuvos psichoneurologinio instituto užsakymu. Alkoholizmo problemos Lenkijoje. Pokalbiai su žmonėmis. Ar alkoholis iš tikrųjų yra būdas pabėgti nuo pilkos tikrovės?.. (22 d. 18 val.)

Amato pratybos (1984). Varšuvos dokumentinių filmų studijos filmavimo grupė gatvėje klausinėja žmonių, koks yra šių dienų jaunimas. Interviu rodo galimybę montuojant pateikti kitokį atsakymą... (21 d. 18 val.)

Mano vieta (1985). Filmas apie Sopoto viešbučio "Hotel Orbis Grand" darbuotojus. Filme rodoma, kodėl reikalingos atskiros viešbučio tarnybos, vyksta savotiškas konkursas, kuri iš jų reikalingiausia. Kuris skyrius yra pagrindinis? Kam viešbutyje dirbti geriausia? (21 d. 18 val.)

Liudininkai (1987). 1946 m. Kielcuose vietiniai gyventojai užmušė 42 viename name gyvenusius žydus. Susitikimas po daugelio metų su to baisaus įvykio liudininkais. Kokį pėdsaką paliko šis baisiausias po karo pogromas Kielcų gyventojams? (22 d. 18 val.)

Katynės miškas (1990). Praėjus 50 metų po to, kai NKVD Katynėje masiškai išžudė lenkų karininkus, aukų giminės važiuoja aplankyti artimųjų kapų. Jie susitinka nusikaltimo liudininkus, kurie pirmąkart pasakoja apie tai, ką matė. Filmas buvo sukurtas dar prieš Rusijos valdžiai oficialiai pripažįstant tiesą apie Katynę. (25 d. 18 val.)

"Smulkūs sukčiai"

Lenkija 45-89 (1990). Dvejopa Lenkijos keturiasdešimt penkerių metų istorija. Šie Liaudies Lenkijos metai rodomi taip, kaip jie atsispindėjo to meto kino kronikoje, ir taip, kaip juos prisimena keturi opozicijos lyderiai: Janas Józefas Lipskis, Lechosławas Gożdzikas, Jacekas Kuronis ir Zbigniewas Bujakas. (21 d. 20 val. - 1 d. "45-56", 2 d. "56-70", 22 d. 20 val. - 3 d."70-80", 4 d. "80-89")

Septyni mano klasės žydai (1991). Keli režisieriaus klasės draugai emigravo iš Lenkijos 1956 ir 1968 m. 1991-aisiais jie visi susitiko ir paklausė savęs: "Kas mes esame?" (22 d. 18 val.)

89 mm nuo Europos (1993). Brestas - siena tarp Lenkijos ir buvusios Sovietų Sąjungos. Čia baigiasi europietiški bėgiai, toliau jie jau platesni. Kad šią vietą kasdien galėtų pervažiuoti keliasdešimt tarptautinių traukinių, baltarusiai darbininkai kiekvieną dieną turi pakeisti kelis tūkstančius ratų po vagonais. Pro traukinių langus į tai žiūri prancūzai, vokiečiai, olandai... Du pasauliai? (19 d. 18 val.)

Autoportretas (1994). Kaip paprastas žmogus tampa fašistu? (21 d. 18 val.)

Po pergalės. 89-95 (1995). Penktoji filmo "Lenkija" dalis. Kartus pasakojimas apie "Solidarumo" susinaikinimą. (23 d. 20 val.)

Viskas gali atsitikti (1995). Parke pagyvenę žmonės vaikštinėja arba ilsisi ant suolelių. Čia žaidžia ir septynerių metų Tomaszas. Kartais jis liaujasi žaidęs, kad paklausinėtų apie gyvenimą ir mirtį. (19 d. 18 val.)

Kad neskaudėtų (1998). Urszula Flis žavisi knygomis ir teatru, tačiau gyvena ir dirba mažame kaimo ūkelyje. Būdama dvidešimties ji pasirinko nepriklausomybę, bet atsisakė įgyvendinti savo intelektines ambicijas. Praėjo 23 metai po to, kai ji tapo M. Łozińskio filmo "Vizitas" heroje. Filmavimo grupė vėl atvyksta į kaimą susitikti su Urszula... (23 d. 18 val.)

Prisimenu (2001). Keturių žydų, Lenkijoje išgyvenusių Hitlerio okupaciją , likimas. (24 d. 20 val.)

Geri ir blogi žmonės

Vienas iš trijų Marcelio Łozińskio sūnų - Pawełas Łozińskis - pasekė tėvo pėdomis. Dar būdamas vaikas jis kūrė animacinius filmukus, pieštus tiesiai ant juostos, vėliau padėjo tėvui filmavimo aikštelėje. Pawełas debiutavo 10-ajame dešimtmetyje, visiškai kitokioje situacijoje nei jo tėvas. 7- ajame ir 8-ajame dešimtmetyje mes jautėme, kad tikrasis pasaulis yra neatspindėtas, neaprašytas. Dabar televizijos kameros nukanka visur. Režisieriai tampa vujaristais, o filmų herojai - ekshibicionistais. Ši naujoji situacija yra iššūkis P. Łozińskiui: kaip nebūti vujaristu ir kartu atskleisti tiesą apie žmogų? Jis sako: "Filme reikia atverti save, atsistoti šalia herojaus, parodyti, kad jo klausaisi, perteikti tai, ką pats matei, pajutai."

Tokio užjaučiančio, nors ir psichologiškai aštraus, stebėjimo pavyzdys yra du sensacingi filmai, 1996 m. apdovanoti Krokuvoje ir daugybėje kitų tarptautinių festivalių. P. Łozińskis sukūrė juos skaitmenine kamera savo kieme: "Tokią istoriją" - apie pažįstamą sargą, poną Wiesių, ir "Seseris" - apie dvi pagyvenusias kaimynes. Naujausieji P. Łozińskio filmai - "Ponia iš Ukrainos" (apie ukrainietę, uždarbiaujančią Varšuvos butuose) ir apie režisieriaus kaimo kaimynus (filmas buvo kurtas šiemet per visuotinį surašymą) rodo, kokius didžiulius kino tiesos klodus gali atskleisti nesensacingos kasdienybės stebėjimas.

Iki šiol sunkiausias P. Łozińskio sumanymas buvo 1992 m. filmas "Gimimo vieta". Rašytojas Henrykas Grynbergas po daugelio metų grįžta į kaimą, kur okupacijos metais kartu su šeima slapstėsi miške ir kur žuvo jo broliukas ir tėvas (pastarasis nuo lenko rankos). Tačiau filmo esmė - ne tik žudiko paieškos. Kamera žvelgia į akis anų įvykių liudininkams, ieškodama žmogiškos reakcijos. Ir ją randa. Grynbergas ir Łozińskis neformuluoja jokių visai bendruomenei skirtų kaltinimų. Jie tiesiog ieško tų, kurie padėjo rašytojo tėvui, ir tų, kurie jį užmušė. Nes, kaip sako vienas liudininkas, "žmonės būna geri ir blogi". Galų gale juk tik tai ir yra svarbu.

Tadeusz Sobolewski

Paweło Łozińskio filmai

Kelionė (1990). Lodzės kino mokykloje sukurtas trumpo metražo vaidybinis filmas. Tai Henryko Grynbergo romano "Žydų karas" fragmento ekranizacija. (20 d.18 val.)

Gimimo vieta (1992). Amerikiečių rašytojas Henrykas Grynbergas po 45 metų grįžta į vietą, kurioje gimė, kur jis - žydų vaikas - slapstėsi karo metais ir kur prarado savo artimuosius. Jų mirties aplinkybes rašytojas bando išsiaiškinti kalbėdamasis su anų įvykių liudininkais... (20 d. 18 val.)

100 metų kino teatre (1995). "British Film Institut" užsakyto kino šimtmečiui skirto serialo dalis - subjektyvi lenkų kino istorija, pamatyta jo žiūrovų akimis. (20 d. 18 val.)

Grotos (1996). Vaidybinis filmas. Pasakojimas apie mažą berniuką ir seną vyriškį, kurie atsitiktinai susitinka didmiesčio centre. Juos sujungs 500 frankų banknotas, rastas kanalizacijos grotose. (25 d. 16 val.)

Sławomiras Mrożekas pristato (1997). Žymaus lenkų dramaturgo portretas, sukurtas prieš pat grįžtant į Lenkiją po ilgų emigracijos Meksikoje metų. (25 d. 20 val.)

Tokia istorija (1999). P. Łoziński: "Seno Varšuvos namo, kuriame gyvenu, kieme, vartuose šalia šiukšlyno, įsikūręs buvęs kiemsargis Wiesius. Jis turi kalytę Varliūkštę, sužadėtinę Anią ir kaimyną - poną Szymańskį. Wiesius gyvena iš pensijos ir iš to, ką randa šiukšlyne. Filme rodomi vieneri Wiesiaus ir jo artimųjų gyvenimo metai. Tai pasakojimas apie vienatvę, jausmų poreikį, laiko tėkmę, apie pasaulį, kuris išnyksta kartu su mano filmo herojais". (19 d. 20 val.)

Seserys (1999). Dokumentinis vieno veiksmo absurdo teatras. Dvi pagyvenusios seserys sėdi kieme ant suolelio ir kalbasi. Dvylika filmo minučių tiksliai perteikia visą jų gyvenimą. Tai pasakojimas ir apie dominuoti pratusią vyresniąją seserį, ir apie silpną jaunylę, su kuria visą gyvenimą buvo elgiamasi kaip su vaiku. Jos abi papildo viena kitą. (19 d. 18 val.)

Ponia iš Ukrainos (2002). P. Łoziński: "Ponia iš Ukrainos" - kameriškas, šiltas ukrainietės Lesės, kuri kartą per savaitę ateina pas mus išvirti pietų ir sutvarkyti namų, portretas. Tai šiek tiek liūdnas, šiek tiek linksmas filmas apie vienatvę, namų ilgesį ir meilės poreikį. (19 d. 18 val.)