Susikalbėti įmanoma

"Gegutė"

Aleksandro Rogožkino filmas "Gegutė" ("Kukuška", Rusija, 2002) yra pasmerktas sėkmei. Ją garantuoja visi dėmenys: ir ankstesnieji, pripažinimą režisieriui atnešę filmai apie nacionalinius medžioklės ir žvejybos ypatumus, ir pasirinkta gana anekdotiška "Gegutės" pradžios situacija - du vyriškiai ir viena moteris Karelijos tundros platybėse, ir puikūs aktoriai - iš ankstesnių Rogožkino filmų jau pažįstami Viktoras Byčkovas, Willie Haapsalo bei filme debiutuojanti samė Anni- Kristina Usso, ir puikiai Andrejaus Žegalovo nufilmuota Šiaurės gamta. Be abejo, didžiąją filmo sėkmės dalį lemia gudriai sugalvotas absurdiškas nesusikalbėjimas, mat pas samę Aną susitikę žmonės negali susikalbėti: suomis snaiperis mirtininkas nesupranta nei samių, nei rusų kalbos, samė - rusų ir suomių, rusas - suomių ir samių. Tačiau jie kalbasi, ir tai sukelia daugybę komiškų efektų, padeda rutulioti, išplėtoti iš esmės anekdotiškas situacijas.

Rogožkinas (jis ir scenarijaus autorius) smagiai "apžaidžia" kiekvieną nesusipratimą: puikiausias pavyzdys - ruso Ivano virtimas Pšolty, mat suomis į klausimą "Kuo tu vardu?" išgirdo išsamų atsakymą: "Pošiol ty...".

Kita vertus, Rogožkinas ir "Gegutėje" tęsia jau "Nacionaliniuose... ypatumuose" pradėtus žaidimus su stereotipais. Čia jis, prisiminęs senojo rusų kino tradicijas, tuos stereotipus tarsi išverčia į išvirkščią pusę. Fašistas suomis, snaiperis, kuris rusų filmuose dažniausiai rodomas kaip bukas ir žiaurus žudikas, pasirodo besąs intelektualus studentas, greičiausiai filologas, mat nuomonę apie rusus jis susidarė skaitydamas klasikinę rusų literatūrą. Lyriškas rusas Iva-nas, kuriam pasisekė išvengti mirtinų "Smeršo" gniaužtų, pamažu atsiskleidžia kaip ribotas, piktas, to- talitarinės ideologijos sužalotas žmogus. Anksčiau toks personažas neišvengiamai būtų tapęs visų teigiamų rusų tautos bruožų simboliu.

Stereotipai nebūdingi tik Anai - ji elgiasi taip, kaip liepia gamta, paprastai ir natūraliai. Nors, kita vertus, gal tai taip pat stereotipas, kurio Rogožkinas sąmoningai nenori nei griauti, nei ironizuoti? Rogožkinas tuos pasvarstymus apie stereotipus ir žmogaus elgesio nacionalinius ypatumus ekstremaliomis sąlygomis panardina į poetišką, išraiškingų samių buities detalių prisodrintą aplinką. Tačiau jis nepiktnaudžiauja etnografine egzotika, todėl filmas laipsniškai įgyja sakmės, legendos atspalvį. Taip jis parengia žiūrovus visiškai pasakiškai pabaigai, kuri sutaiko visus filmo personažus, tautas, ideologijas.

Agresyviai žiūrovo atžvilgiu nusiteikęs šių dienų kinas nelepina atlaidžia ir šilta intonacija, kuri būdinga "Gegutei". Neprimesdamas savo požiūrio filmas vis dėlto siūlo pamąstyti apie labai svarbius dalykus, kurie gali atsitikti ne tik Karelijoje, ne tik 1944-ųjų rugsėjį, ir ne tik tarp ruso, suomio ir samės.

Kora Ročkienė