Monstrų puotos

Sekmadienį Pervalkos pajūryje baigėsi mano vasara: sėdėjau prie pat jūros kranto, žiūrėjau į dangų, kuriame buvo matyti ir saulė, ir mėnulis, į fantastiškus debesis, kurių Vilniuje tiesiog nepastebiu, ir bandžiau susitaikyti su mintimi, kad laikas grįžti namo ir įsitaisyti prie televizoriaus. Paskui neskubėdamas grįžau prie marių, į savo laikiną būstą. Saulėtos popietės ramybė buvo neįtikėtina - tarsi koks nors lietuviško filmo kadras: per pusvalandį gatve praėjo gal trys žmonės. Ryte užsidarė paskutiniai barai, iki pietų suskubo išvažiuoti poilsiautojai, tad Pervalka tiesiog fiziškai apčiuopiamai grimzdo į šiltą ir sočią rudens ramybę, kurią jau visai greitai pakeis žiemos miegas.

Taip keistai sutapo, kad šįkart su savimi pasiėmiau knygą, kurios didžioji veiksmo dalis rutuliojosi visai šalia, Rytprūsiuose. Michelio Tournier romano "Girių karalius" herojus prancūzas Abelis Tifožas - keliąs kartu ir siaubą, ir pasišlykštėjimą, ir gailestį, aprašo savo susižavėjimą Rytprūsių gamta, kurioje dominuoja dvi spalvos - juoda ir balta. Jam tai tobula, iš esmės mitinė erdvė, kurią galima skaityti kaip ženklą. Galiu tik pritarti šiam monstrui. Įsiminė ir kitas šio personažo, dvylikamečių berniukų garbintojo, teiginys, kad žodis "monstras" kilęs iš "monstrare" ("rodyti"): "Taigi monstras yra tas, kurį rodo - mugėse ir pan., į jį rodo pirštu. Kuo labiau kokia nors būtybė yra monstriška, tuo labiau ji privalo būti rodoma." Šią mintį iškart pritaikiau mūsų televizijoms, kurios iš tikrųjų tapo savotiška įvairių rūšių, dydžių, pavidalų monstrų muge. Kas suskaičiuos, kiek prievartautojų, tėvažudžių, kitokių pabaisų per sezoną parodo, tarkim, ponia Kudabienė ar ponas Krivickas? Pagaliau ar ne monstriška yra "Bėdų turgaus" prigimtis? O kokiai kategorijai galima priskirti poną Valinską? Visi šie ponai ir ponios rengiasi ir šį sezoną demonstruoti savo pabaisų kolekcijas. Jos didėja tokiais tempais, kad greitai be kasdienės monstrų porcijos gyvenimas atrodys nuobodus ir tuščias. Jei ne kabelinė televizija, ramiai būtų galima atiduoti televizorių Europos parkui. Kita vertus, jau prasidėjusi (tegu ir neoficialiai) prezidentinė kampanija žada ne vieną monstrų šou, juolab kad tarp pretendentų - televizijų ne vienerius metus demonstruoti ir "auginti" žmonės.

Kai pamačiau šios savaitės filmus, net susigraudinau - galėjau dar ramiai likti Pervalkoje: negi ir vėl reikia jus agituoti kažkelintą kartą žiūrėti Davido Lyncho "Mėlyną aksomą" (TV3, 7 d. 23.50) ar Michaelo Cimino "Drakono metus" (TV3, 6 d. 0.10)? Ar Claude`o Chabrolio "Daktarą Popolį" (TV4, 6 d. 12.30)? Ar klasikine tragedija dvelkiantį Clinto Eastwoodo vesterną "Menantis pikta" (LNK, 12 d. 22.30)?

Prie šių sinefiliškų malonumų pridėsiu dar ir užkietėjusio sinefilo, Holivudo istorijos žinovo ir tyrinėtojo (yra parašęs ne vieną knygą) Peterio Bogdanovichiaus 1990 m. sukurtą "Teksasvilį" (TV3, 6 d. 12 val.). Tiesa, pastaraisiais metais nelabai ką teko iš jo filmų matyti, bet "Popierinis mėnulis" iki šiol yra vienas mėgstamiausių mano filmų. Beje, "Teksasvilyje" vaidina režisieriaus numylėta aktorė, beveik visuose jo filmuose matyta Cybill Shepard.

Paskutinės dienos prieš naują rudens tinklelį primena kurorto uždarymą, kai visi stengiasi iškišti paskutinius, dažnai apgedusius produktus. Pastebėjau, kad geras kinas televizijų bosams taip pat asocijuojasi su kažkuo nelabai sveiku (sveikas jiems, be abejo, kareiviškas lietuviškas humoras). Kaip kitaip galima paaiškinti LRT planuotojų sumanymą rugsėjo 11-ąją, naujo tinklelio išvakarėse, paminėti Niujorko tragedijos metines trimis JAV dokumentiniai filmais 19 val. ("Kitu žvilgsniu", "Branduolinis terorizmas", "Užtemęs horizontas") ir vienu 22 val. ("Sadamo medžioklė"), o 23.05 prie viso to dar prikabinti subtilų Raymond’o Depardono dokumentinio kino šedevrą apie vienoje Venecijos saloje įsikūrusią psichinių ligonių gydyklą "San Klementė" (1982)? Kita vertus, į šią LRT savaitę galima žvelgti kaip į teminį įvairių visuomenės patologijų rodymą. Pirmadienį (9 d. 22.20) jį pradės Algimanto Puipos filmas "Bilietas iki Tadž Mahalo" (1990) - vizualiai įdomus, bet man pernelyg plakatiškai šaržuotas pasakojimas apie jautrų žmogų (Saulius Kizas), kuriam vienintelis išsigelbėjimas nuo pokario suirutės, vyrus prievartaujančios enkavedistės (kaip visada meistriškai sodri Nijolė Narmontaitė) ir panašių dalykų yra bėgimas į Tadž Mahalą - simbolišką meilės ir laisvės erdvę. Po to - terorizmas ir "San Klementė". Temą 12 d.19 val. vainikuos "LRT naujo sezono pristatymo koncertas su lietuviškomis žvaigždėmis. Tiesioginė transliacija nuo Baltojo tilto" (pavadinimo kalba netaisyta). Jei būčiau visuomenės psichikos specialistas, susidomėčiau pastaraisiais metais itin paaštrėjusiu lietuvių noru skraidyti po tiltais, statyti tiltus, rengti ant jų pristatymus, koncertus ir kitokius "prajovus", o po jais - švaros akcijas. Girdėjau, kad sapnuose tiltas turi grynai seksualinę simboliką, bet mūsų šalyje televizinis gyvenimas jau ima lenkti sapnus.

Jūsų - Jonas Ūbis