Būsenų drama

Sergejus Larinas, Audronė Žigaitytė ir Vytautas Juozapaitis R. Būdvyčio nuotr.

1988 m. Klaipėdos muzikiniame teatre buvo pastatyta Audronės Žigaitytės opera "Mažvydas". 1997 m. kompozitorė užbaigė antrą sceninį veikalą - vokalinę-choreografinę misteriją "Maras" (veikalas nepastatytas). O štai šių metų rugpjūtį Klaipėdos muzikinis teatras pastatė trečiąją A. Žigaitytės operą "Žilvinas ir Eglė". Ta proga ir pakalbinome kompozitorę.

Kas sužavėjo Vinco Mykolaičio-Putino poemoje, kad ryžotės kurti operą lyg ir nelabai jai tinkančiu tekstu?

Vinco Mykolaičio-Putino poemoje šalia žinomos, kiekvienam lietuviui sakralia tapusios siužeto fabulos pajutau ir aistros stiprybę, gal net vagneriškai "tristanišką".

Gerai žinau operos istoriją. Ne faktus, o veikalus (LMA dėstau operos dramaturgijos kursą). Ir mane, kaip kūrėją, kur kas labiau nei romantinė opera (o būtent jai Lietuvoje skiriamas pagrindinis statytojų dėmesys) žavi muzikinė drama, kurios tiesioginės ištakos graikų tragedijoje, o plėtojama ji C. Monteverdi, C.W. Glucko, R. Wagnerio, R. Strausso, C. Debussy, A. Bergo, O. Messiaeno kūryboje.

Muzika dėl savo nenusakomo asemantinio charakterio veikia mus, mūsų jausminius centrus, apeidama racionalaus suvokimo stadiją. Todėl muzika, sinchroniškai atkartodama scenoje vykstančius ir protu suvokiamus veiksmus žiūrovui aiškina giliausią jų esmę, apeliuodama į intymiausius ir slapčiausius jausmus. Artistų jausmai veikia žiūrovų jausmus, klausytojai išgyvena juos tarsi savo nuosavus, o ne operos personažų ir kartu gali motyvuoti jų (personažų) veiksmus. Ir šia prasme opera yra drama, mituose ieškanti ne tragedijos, o lyrikos. Lyrinis elementas nulemia specifinę operos, kaip dramos, išraišką. Sąlygiškumas, nutylėjimas operoje kur kas svarbesnis nei dramos teatre. Kol vaidmens atlikėjas kalba - veiksmas vyksta, kai pradeda dainuoti - veiksmas sustoja; konkretus veikėjas dingsta - lieka tik būsena.

Man operoje svarbiausia - dramatinis muzikos plėtojimas, emocijų dinamika, jausmų prasiveržimo jėga ir mokėjimas tokius prasiveržimus paruošti ir valdyti. Būtent "Žilvinas ir Eglė" - nepaprastai raiški poemos kalba ir stiprūs jausmai - dėkingiausia medžiaga muzikinės būsenų dramos kūrimui. Likimo, lemties ir meilės, tamsos ir šviesos, gėrio ir blogio simboliai įgyja ištisinę plėtotę. Dramaturginės operos plėtotės esmė - psichologinių būsenų atskleidimas. Taigi svarbiausia - būsenų kaita. Dramaturginės jungtys "Žilvine" pakeičia veiksmo impulsus ir ryškias dinamines scenas. Iš čia kyla ir inscenizacijos metodo esmė - ritmas ir plastika. Regimajam pastatymo aspektui itin svarbus tapybinis elementas - scenoje figūros turi būti dėstomos panašiai kaip bareljefuose ar freskose.

Prie šios operos dirbau ne vienerius metus. Ir tas darbas ne vien eskizais ir teminės medžiagos formavimu ženklinamas - vyko ne tik muzikinės medžiagos paieškos, bet ir psichologinė žmonių studija. Rašydamas operą turi būti ne tik kompozitoriumi, bet ir dramaturgu (drama ir žodžio svarba), ir psichologu (turi stebėti žmones, pats viską išgyventi).

Kai rašiau pirmąją savo operą "Mažvydas", lygiai taip pat ieškojau dramos atitikmenų realiame gyvenime: tarsi ėjau Mažvydo keliais, stengdamasi suprasti jį. Antrosios - "Maro" išgyvenimus ("Requiem") taip pat diktavo gyvenimas. Rašydamas kvartetą ar sonatą, daugiau "žaidi" su garsais, formos struktūromis ir pan. O operos žanre garsai turi paklūsti psichologinėms būsenoms, kurių neperteiksi, jei pats jų bent jau nesufantazuosi. Dėl to ir mėgstu rašyti operas.

Metams bėgant keičiasi mūsų požiūris į žmones, pasaulėžiūra, pagaliau skonis. Turėjo keistis ir operos koncepcija?

Prieš 20 metų man atrodė, kad tarp realių žmonių negali būti tokio stipraus subrandinto jausmo, koks yra Mykolaičio-Putino poemoje ar Wagnerio "Tristane". Tačiau šiandien drąsiai galiu sakyti, kad meilės dueto kulminacija - "mirksnio būvis amžinybėje" - man labai brangus akcentas - atsirado operoje todėl, kad pačiai gyvenime teko patirti "tristaniškosios" meilės aistrą. Beje, mane labai sujaudino, kad būtent šį momentą ypač išryškino "Žilvino ir Eglės" režisierius Ramūnas Kaubrys.

"Žilvine ir Eglėje" yra labai logiška faktūros dinamikos koncepcija: orkestras - choras - solistas...

Mechaninis instrumentas - genialaus žmogaus proto tvarinys, ir tų instrumentų sambūris - orkestras yra kažkas nepakartojama. Tačiau pilnatvė įmanoma tik tuomet, kai orkestras papildomas gamtos ir Dievo tvarinio - žmogaus balso. Todėl mano operoje orkestras tarsi suformuoja chorą. Unisono koncepcija čia yra dvejopa: viena vertus, žinojau, kad rašau Klaipėdos teatro chorui ir partija turi būti paprasta, kita vertus - orkestras "išaugina" daug balsų - chorą. O choras savo ruožtu "išmeta, sprogdina" vieno žmogaus balsą - solisto. Ši piramidė man nuolat stovėjo prieš akis.

Todėl scenografijos centras - piramidės formos laiptai?

Taip, be to, operoje svarbi ir būsenų piramidė: daugybės jausmų apoteoze tampa meilės jausmas.

Ar esate patenkinta nauja opera?

Šiandien esu įsitikinusi, kad opera pavyko. Beje, tai abiejose premjerose (ir Juodkrantėje, ir Klaipėdoje) paliudijo itin nuoširdi publikos reakcija, gausios ovacijos. Tačiau ar iš tikrųjų taip yra, parodys laikas.

Kiek laiko turi praeiti, kad kūrėjas pradėtų žiūrėti į savo kūrinį objektyviai?

Aš visada žiūriu subjektyviai. Kūrybinį darbą dirbu su ypatinga meile ir atsakomybe - tai mano profesija. Šiandien džiaugiuosi, kad po netrumpos pertraukos, kurios metu išmėginau daugybę veiklos sferų (nuo pedagoginio darbo ir kritikos iki leidybos ir vadybos), supratau, jog profesiją pasirinkau teisingai. Laimingiausia jaučiausi kurdama muziką, ypač muzikinę dramą. O tai, kad ir šiandien matau, jog kitą kartą panašias kūrybines problemas ar uždavinius spręsiu kitaip - manau, profesionalumo rodiklis. Sulig kiekvienu darbu, jei jis atliekamas maksimaliai sutelkus jėgas, kvalifikacija auga. Bet tai nebūtinai turi reikšti, kad privalai nubraukti viską, kas iki šiol sukurta.

Tai visgi kuo žavi operos kūrimo procesas?

Jau sakiau - žanrų sinteze: turi valdyti ne tik muzikos garsus. Mano muzikinės dramaturgijos principai remiasi teze: ar mažame preliude, ar kelias valandas trunkančioje operoje turi būti vienodai stipri išraiška per būsenas ir sudėtinius segmentus. "Žilvinas ir Eglė" parašyta viena tema, viena serija ir viena derme. Man patinka šis apsiribojimas minimaliomis priemonėmis ir kartu fantazijos maksimumo reikalavimas. Dievinu žodį, jo prasmę. Žodžių jungtyse matau papildomas būsenas, kurias taip pat reikia išreikšti muzika. Šis darbas, kai turi pakilti virš žodžio prasmės ir pajusti struktūrą, poeziją, teikia didžiulį malonumą. Rašydama libretą nerašau nieko "nuo savęs" (niekad nedrįsčiau), tačiau dėlioti esamą tekstą, esamas mintis į naują mozaiką, kartu nepažeidžiant literatūros ir pritaikant prie operos formos, man yra labai įdomu.

Kaip susibūrė būtent tokia statytojų komanda?

Statytojų komandą suvedė likimas. Su Ramūnu Kaubriu mes pirmą kartą susitikome prieš penkerius metus Juodkrantėje: jis tada debiutavo kaip režisierius "Žanos D`Ark" pastatymu, o aš važiavau ten kaip muzikos kritikė. Tada ir patraukė dėmesį jo mokėjimas emociškai aiškiai ir gyvai perteikti veikalą. Kai papasakojau Ramūnui apie "Žilviną ir Eglę", jis iš karto užsidegė ir, manau, ne be jo pastangų apie operą sužinojo Stasys Domarkas. Simboliška, kad "Žilvino ir Eglės" premjera rugpjūčio 22 d. įvyko būtent Juodkrantėje.

Žinoma, svajočiau, kad mano operą statytų Gintaras Varnas ar Rimantas Tuminas - tai man labiausiai imponuojantys režisieriai. Tačiau garsiam režisieriui gali ne taip patikti mano muzika. Tuomet jau geriau patikėti veikalą tam, kuris juo besąlygiškai žavisi, kad ir jaunam. Beje, visiškai nebijau klausytojo: jei muzika yra kažko verta, ji sukurs tą įvaizdį, kurį turi sukurti. Mano pačios debiutas operoje įvyko, kai buvau trisdešimties. Todėl Ramūno jaunystė man buvo lyg moralinis skolos grąžinimas: kažkas tada patikėjo manimi, dabar mano eilė pasitikėti jaunimu. Manau, jei jaunas žmogus kažko stipriai trokšta, jam suteikta galimybė realizuoti savo troškimus gali tapti gera mokykla.Taigi net jei "Žilvine ir Eglėje" Ramūnui ne viskas pasisekė, tikiuosi, šis darbas bus gera investicija į ateitį.

Choreografę ir dailininkę kvietė režisierius?

Choreografę - taip, režisierius nusprendė pasikviesti Birutę Banevičiūtę ir tai yra jo teisė. Dailininkę Sofiją Kanaverskytę pasirinko teatras.

Ar daug idėjų teko atsisakyti dėl salės nepritaikomumo operos pastatymams?

Labai daug. Pavyzdžiui, puikus buvo režisieriaus finalo sumanymas, kylantis tiesiogiai iš pačios muzikos. Tačiau realizuoti to mažoje, uždaroje teatro scenoje buvo neįmanoma.

Nenorėjau "Žilvine" jokių pasakos siužetą liudijančių elementų - žalčių, kažkokių jūros gyvūnų, nenorėjau ir etnografijos. Man tai ne pasaka, o psichologinė drama. Norėjau, kad reginys tapybiškai perteiktų būsenų svarbą šiame veikale. Bet ko gali tikėtis, kai nėra scenos aukščio, technika ir apšvietimas nekompiuterizuoti, nėra net galimybių papildomam apšvietimui!.. Ką jau kalbėti apie pastatymui skirtas lėšas.

Meniniam rezultatui didžiulis trukdis - socialinės teatro problemos. Nė vienas žmogus teatre negali pragyventi iš atlyginimo. Kito teatro artisto verto darbo mieste nėra, muzikantai priversti groti vestuvėse, o grįžę iš jų... dainuoti konceptualų V. Mykolaičio-Putino tekstą. Protu nesuvokiami dalykai! Tokiomis sąlygomis dirbant, kiekvienas Klaipėdos muzikinio teatro spektaklis prilygsta stebuklui...

Jei opera būtų statoma ne Klaipėdos muzikiniame, o Bairoite, ji būtų kitokia?

Pasikeistų tik orkestruotė. Būtų keturguba orkestro sudėtis ir pusė medžiagos būtų skirta variniams bei mušamiesiems... Bairoite pučiamieji atskleidžia didžiulę atspalvių paletę - jie tampa ne garso stiprumo, o spalvos šaltiniu. Klaipėdos teatre spalvų ir atspalvių man labai trūksta. Ir orkestre, ir vizualiai. Klaipėdos orkestras - dvigubos sudėties, beveik kamerinis. Kas iš to, kad rašydama operą aš girdžiu įvairias spalvas ir niuansus, jei realiai jų vis vien nebus?

Ko reikalaujate iš atlikėjų?

Teoriškai suprantu, kad negali būti muzikos poveikio, jei yra falšas, o praktiškai man svarbesnis konceptualumas ir širdingumas, nei švarios intonacijos. Tobulai atliktos natos dar nėra tobulas atlikimas koncepcijos ir emocijų prasme. Vien tik natų man nereikia. Žinoma, kai klausaisi didžiųjų atlikėjų, kad ir mūsų Violetos Urmanavičiūtės ar Sergejaus Larino, supranti, kad tai turi būti neatsiejama. Tačiau jei likimas lėmė rinktis - švarios natos ar emocijos ir koncepcija - manau, jei atlikėjas priverčia mane suprasti ir pajusti tai, ką norėjo pasakyti kompozitorius, jis svarbesnis nei kūrinys, tampantis tik pretekstu technikai demonstruoti.

Kalbate kaip kritikė ar kaip kompozitorė?

Ir viena, ir kita. Manau, jei koncepcija atlikėjui suvokiama, kai dainuojama ar grojama mintis, o ne natos, nešvarių natų kiekis savaime sumažėja. Mano muzikos interpretacijai tai taisyklė, nes kiekvienas žodis įteisinamas muzikos garsais per žodžio tarimo ekspresiją. Jei atlikėjas žiūrės vien tik į natas, "Žilvino ir Eglės" partitūroje matys tik labai sudėtingą ritmiką - duolės, triolės, sinkopės ir t.t. Tačiau jei jis įsigilins į žodžių bei jų junginių prasmę - apie ritmą nebereikės galvoti, jis atsiras savaime. Beje, tai pastebėjo Vytautas Juozapaitis.

Opera buvo rašoma Vytautui Juozapaičiui?

Jis būtent toks Žilvinas, apie kokį svajojau. Dalia Kužmarskytė taip pat idealiai tiko Eglės vaidmeniui. Ir muzikaliai, ir vaidybos prasme iš tiesų Eglės partija tarsi skirta Daliai. Kaip sakoma, Dalia - Eglė iš prigimties. Likimo esame suvestos su Ligita Račkauskaite. Jos Eglė visai kitokia, todėl džiaugiuosi, kad spektaklis gali būti naujai suvoktas ir atlikėjų dėka. Netrukus turėtų debiutuoti ir antrasis Žilvinas - Mindaugas Gylys.

Eglei skiriama kur kas mažiau dėmesio nei Žilvinui. Kodėl?

Tai turbūt natūralu. V. Mykolaitis-Putinas rašė apie save. Tai subjektyvus vyro tekstas. Todėl labai jaudinantis. O man įdomu tai, ko aš nepažįstu. Eglė - tai aš, mes visos. Žilvinas - galbūt pats Putinas... Nepamirškime, kad jis buvo kunigas - lyg žalčio odą vilkėjo sutaną...

Būtent Putino poemos koncepcija tapo bendru visų statytojų kūrybos vardikliu. Džiaugiuosi naujai atradusi dirigentą S. Domarką, kūrybingą Klaipėdos teatro baleto kolektyvą. Ypač - Žilvino ir Eglės antrininkus: Aurelijų Liškauską ir Ingą Briazkalovaitę bei Aleksandrą Jankauską ir Vitą Adomėnaitę-Joffę.

Apskritai veikalo pastatymą lydėjo labai daug šilumos ir... meilės. Man, kaip autorei, tai labai svarbu.

Kalbėjosi Junija Galejeva