Tikros ir išgalvotos istorijos

"Karo fotografas"

Įdomu, kaip paaiškinti šių metų Lokarno festivalio paradoksą ar dėsningumą, jog didžiausios eilės prie kino salių nusidriekdavo prieš dokumentinių filmų peržiūras (to nesitikėję organizatoriai buvo priversti skubiai surengti ne vieną papildomą jų seansą po vidurnakčio ar anksti rytą, kad liktų kuo mažiau nepatekusių...). Gal todėl, kad pasaulis darosi vis mažesnis ir karo, netikėtų pavojų, sprogstančių bombų aidas tarsi netolima grėsmė tūno net saugiausiai egzistuojančio vakariečio pasąmonėje? Žiūrovai alksta iš arti pamatyti kulkų suvarpytus didmiesčių prospektus, "nefotogeniškus" skausmo perkreiptus žmonių veidus, šiurpias jų gyvenimo dekoracijas, ant sudaužytų lėktuvų sparnų besisupančius išbadėjusius Kabulo vaikus ar dvokiančiuose Indonezijos šiukšlynuose maisto ieškančius į žmones nebepanašius žmones...

Po tokių ne viename filme pasikartojančių kadrų išėjus į jaukią Šveicarijos kalnų miestelio ramybės oazę, sklidiną prabangių restoranų kvapų ir mielo festivalinio šurmulio, aplink esanti "saugi" realybė, rodos, tėra tik laikina iliuzija...Vynas taurėse, dailios vakarinės suknelės, švytinčios festivalio reklamos, praeivių juokas... O galvoje - ką tik matytų košmarų nuotrupos.

Christiano Frei "Karo fotografą" (2002 m. nominuotą "Oskarui" geriausio dokumentinio filmo kategorijoje) galima pavadinti šių metų festivalio kamertonu (turiu galvoje pastabiosios kino kameros galimybes "prisitraukti" filmuojamą objektą, t.y. priartėti prie pačios jo esmės...). Dvejus metus filmo režisierius keliavo su savo herojumi, Jamesu Nachtwey, dabar tituluojamu vienu talentingiausių ir drąsiausių mūsų epochos karo fotografų. Mikrokamera užfiksuoti, rodos, siurealistiškiausi pasaulio vaizdai - jau porą dešimtmečių Jamesas Nachtwey nepraleido nė vieno karo, fiksavo jo akimirkas Bosnijoje, Ruandoje, Šiaurės Airijoje, Somalyje, Indonezijoje, Afganistane, Irake. Mirčių ir sielvarto jis matė turbūt daugiau, nei daugeliui skirta per visą žemišką gyvenimą: į karo sunkvežimius suversti lavonai; drabužių draiskanų ir kaulų kalnai sielvartu tebealsuojančiose dykvietėse; "antikiniai" motinų, tik tik išvydusių savo žuvusių sūnų kūnus, klyksmai; tarp geležinkelio bėgių gyvenančių gausių Indonezijos šeimų portretai su vos ne per galvą lekiančiais traukiniais... Retsykiais pagalvoji, jog ši šiurpi pusantros valandos kino kelionė - tarsi ėjimas Dante`s pragaro ratais. Ne kitaip turėjo jaustis ir filmo herojus, pasak jo paties, dažnai manydavęs, jog "jau leidžiasi greituoju liftu į pragarą". Lėta ir apgalvota fotografo minčių tėkmė, atsakingumas už kiekvieną ištartą žodį (tarsi lemtingą veiksmą antpuolio akimirką) ir tai, kas slypi už tų žodžių liūdnoje tyloje. Buvimas labai arti ir negailestingas atsiribojimas fotoobjektyvo akimi. Beveik nesišypsančiame fotografo veide, primenančiame šimtametį išdžiūvusį medį, rodos, įsirėžusios net ne raukšlės, bet visos jo herojų netektys... Išties meistriškas ne tik karo fotografo, bet ir jį supančio nūdienos pasaulio paveikslas.

Festivalyje teko matyti ir visai neblogų dokumentinių kino dienoraščių, kurių vis dažniau imasi ne kino profesionalai, fiksuojantys autentiškas patirtis. "Aš nesu režisierė, bet norėjau savo draugams papasakoti, ką patyriau keliaudama po Afganistaną", - sako amerikietė Cornelia Kiss, Lokarne pristačiusi savo 20 minučių videofilmą-dienoraštį "Afganistanas: atradimų kelionė" ("Afghanistan: A journey of discovery"). Ne kino profesionalo iraniečio Mohammado Ahmadi videofilmas "Nelaisvė/laukimas" ("Asir va entezar") - "laiškas" sūnui ar dukrai iš Irako kalėjimo, kuriame jis jau 18 metų, į kurį pateko nežinia už ką, kai žmona laukėsi kūdikio ("Aš nežinau, ar tu esi mano sūnus, ar dukra... Bet kai mane išleis iš čia, ateik pasitikti"). Beprasmiškai slenkantis kalėjimo laikas, videokamera fiksuota kasdienybė, kur vienintelis malonumas - tinklinio kamuolio mėtymas metų metais, vandens čiurkšle "nusibrėžus" žaidimo aikštelių linijas... Šveicaro Jameso Longley "Gazos ruožas" ("Gaza Strip") - iš namų išvytų palestiniečių kolonijos paveikslas, jų tremtis ant pliko jūros kranto. Autentiški pasaulio užmirštų herojų balsai neretai skamba lyg poetiniai tekstai - filmo finale tarp karinių sunkvežimių ant kranto stovintis berniukas tyliai ištaria: "Jei būčiau Dievas - pakeisčiau visą pasaulį. Ir žmones padaryčiau visai visai kitokius..."

Kiti dokumentikos kūrėjai eksperimentuoja ieškodami savitos kino kalbos - vietnamietė režisierė Kimi Takesue savo filme "Rojaus kryžkelė" ("Heaven`s crossroad") (jau apdovanotame Sundae ir Filadelfijos festivaliuose) net sąmoningai atsisako vertimo subtitrų: filmuodama savo krašto žmonių gyvenimą (kurį montuoja žydro dangaus horizonto fone, taip suteikdama veiksmui abstraktumo, kitos dimensijos įspūdį), ji siūlo įsiklausyti ne tiek į tų žmonių pokalbių prasmes, kiek į tolstančių balsų, žodžių muziką, kurią nusineša vėjas ar laikas... Kiekvienas kadras - tarsi tobulas paveikslas dangaus žydrynės fone: ryžius vandenyje renkantys žmonės, jų žingsniai dulkinose gatvelėse - prasilenkiančių ar susitinkančių trumpam, "rojaus kryžkelėje"...

Sąmoningai pradėjau šiuos užrašus nuo festivalio "paribių" - kino dokumentikos, triumfavusios šįmet. Įdomu, jog net rusų režisierius Pavelas Lunginas (nekonkursinėje programoje pristatęs savo naują juostą "Oligarchas", kurios scenarijus sukurtas remiantis tikrais Rusijos politinio gyvenimo faktais - filmo scenaristas kurį laiką dirbo Boriso Berezovskio komandoje) per spaudos konferenciją žurnalistų buvo paklaustas, kodėl gi nepavadino savo filmo herojų - Rusijos politikos lyderių - tikraisiais vardais?..

Pavelo Lungino filmas sulaukė ypač didelio Vakarų žiūrovų dėmesio. Be abejo, tai įsidėmėtina Rusijoje sukurta epinė juosta, pasak režisieriaus, pirmas bandymas kino ekrane suvokti, kas įvyko Rusijoje per pastarąjį dešimtmetį. Gal jį net galima būtų palyginti su karo meto filmais, kai kinas sąmoningai "padarydavo" herojaus didvyrio įvaizdį. Tokį herojaus, "naujojo ruso" Platono Makovskio (akt. Vladimiras Maškovas) paveikslą kuria ir Lunginas. Filmo veiksmas apima pastaruosius 14 metų: 1988-siais vaikystės draugų grupelė, kaip ir daugelis to meto intelektualų, atsisakę akademinės karjeros ir kilnių profesijų, imasi verslo Sibire. Grupės lyderis Platonas Makovskis, kūrybingas ir laisvas žmogus, randa tūkstantį būdų, kaip "apžaisti" sustingusį politinės sistemos mechanizmą. Po dešimties metų Platono komanda - viena turtingiausių finansinių grupuočių Rusijoje, galinti pirktis lėktuvus, finansuoti kandidato į prezidentus kampaniją Rusijoje. Bet aukščiausi Rusijos valdžios sluoksniai, nors ir "toleruodami" Platoną, vis labiau mato jame varžovą ir priešą... Čia ir prasideda dokumentiškai pagrįsto politinio trilerio veiksmas, kova su Platono komanda, kurios iniciatoriai - slaptosios valstybės tarnybos, išlikusios senojo KGB pagrindu. Kad ją laimėtų, Platonas priverstas netekti artimiausių žmonių... Filmas sukurtas sekant geriausiomis rusų kino tradicijomis. Turiu galvoje puikų aktorių ansamblį - kiekvienas čia, aktoriniu žargonu tariant, "žino, ką vaidina", ir ekrane matai visą atpažįstamų Rusijos visuomenės tipų galeriją: senieji KGB tarnautojai, naujos besiformuojančios keturiasdešimtmečių kartos valdininkai, išmokę manipuliuoti šalyje įsišaknijusia permainų baime ir minios poreikiais... "Oligarchą" gal būtų galima net skambiai pavadinti "naujosios Rusijos saga" apie radikalių pasikeitimų epochoje suluošintą žmogišką būtį, apie neišvengiamą talentingų, laisvų asmenybių Rusijoje nuosprendį - istorija kartojasi...

Po stipraus dokumentikos "užtaiso" daugelis pagrindinės konkursinės programos filmų (šįmet buvo pristatytos 22 naujos vaidybinės juostos) išsyk likdavo užmarštyje. Dažnai tekdavo pagalvoti apie kartų kaitą kine, amžinas "dvi puses" - vyresnių kūrėjų meistriškumą, tačiau kartu ėjimą jau išmintais takais ir atrastų kino priemonių kartojimą; bei jaunųjų (beje, kino abėcėlę išmanančių ne ką blogiau) radikalumą, tabu laužančią drąsą, tačiau neretai - stokojančią išbaigtumo, gilesnių tikrovės apibendrinimų.

Laurai šįmet atiteko jauniesiems. "Aukso leopardą" ir 90 000 Šveicarijos frankų premiją už geriausią filmą festivalio žiuri (šįmet jai vadovavo kroatų kilmės prancūzų kino prodiuseris Cedomiras Kolaras) skyrė trisdešimtmečiui vokiečių režisieriui Iainui Dilthey už filmą "Troškimas" ("Das Verlangen"). Dilthey savo filmų ašimi renkasi moterų istorijas, kai uždarą ir izoliuotą jų būtį sugriauna vyro atsiradimas. Pagrindinė herojė Lena, ištekėjusi už kaimo pastoriaus ir gyvenanti monotonišką provincijos gyvenimą, staiga pamilsta vietinį automobilių mechaniką... Filmo itin mažas biudžetas, taupios išorinės priemonės, režisierius visą dėmesį sutelkia į psichologinius niuansus - tai kažkuo primena W. Herzogo ar R.W. Fassbinderio kino kalbą, kuriais žavisi jis pats.

"Sidabro leopardą" pelnė 27 metų vengrų režisieriaus Kornelio Mundruczó "Malonios dienos" ("Szep Napok") - filmas apie jaunosios kartos gyvenimą mažame Vengrijos provincijos miestelyje. Pirmieji intensyvūs kadrai užduoda labai savitą tarsi greitkeliu lekiančio jaunatviško gyvenimo (ir paties filmo) ritmą: skalbimo mašinų patalpa, jų monotoniško motorų kalimo fone nėščia mergina lyg ritmingą mantrą kartoja vaikišką skaičiuotę, stengdamasi įveikti pirmųjų sąrėmių skausmus, ir po kelių minučių tarp skalbimo mašinų gimusį kūdikį atiduoda draugei... Dvidešimtmečiai filmo herojai egzistuoja pačiame gyvenimo sukūryje. Pasak režisieriaus, neprofesionalai aktoriai (šešiolikmetį pagrindinio vaidmens atlikėją režisierius surado kalėjime) net neskaitė scenarijaus prieš eidami į filmavimo aikštelę; kino kameros "pagautos" jų spontaniškos reakcijos, juokas, gestai - visa tai liudija karštą filmo kūrėjų kraują, kurio nuotaika tvyro ekrane. Kornelis Mundruczó laikomas vienu perspektyviausių vengrų kino kūrėju.

Geriausiais aktoriais taip pat pripažinti jaunučiai kino debiutantai - "Bronzos leopardai" įteikti dešimtmečiui Giorgosui Karayannisui (sukūrusiam pagrindinį Elias vaidmenį graikų režisierės Penny Panayotopoulou filme "Sunkūs atsisveikinimai: mano tėvas" ("Diskoli Apocheretismi: O Babas Mou") - psichologinėje dramoje apie autoavarijoje žuvusio tėvo netekusią šeimą) bei penkiolikmetei kino debiutantei Taraneh Allidousti, pagrindinei Irano režisieriaus Rassulo Sadr-Ameli filmo "Aš esu Taraaneh, man 15" ("Man, Taraneh, Panzdah sal Daram") herojei.

O dabar apie keletą filmų, kuriuos tikrai norisi paminėti, nors jie ir nepateko į festivalio žiuri akiratį...

Jauno kinų režisieriaus Meng Jinghui "Vištų poetai" ("Xiang Ji Mao Yi Yang Fei") - išties keistos, kiek teatrališkos, TV klipų stilistikos juosta (kažkuo net primenanti O. Koršunovo spektaklius). Režisierius ligi šiol dirbo eksperimentinio teatro scenoje, tai jo debiutas kine. Filmo herojus, Majakovskiu susižavėjęs jaunas kinų poetas, dirba juodųjų vištų fermoje (juodos vištos, dedančios itin maistingus juodus kiaušinius - sensacingas pastarųjų metų Kinijos genetinis atradimas) ir niekaip negali apsispręsti dėl tikrojo pašaukimo: "normalaus gyvenimo" ar poezijos... Montuojama tarsi perjunginėjant TV kanalus, ironiškai žvelgiant į fragmentišką nūdienos gyvenimo šou, ore sklandančių idėjų, realybės mirksnių kratinį, kuriame šmėsčioja dvilypės filmo herojaus (turbūt paties režisieriaus alter ego) būties vizijos: "nevykėlis poetas", minkantis miltus ir reklamuojantis juoduosius kiaušinius muzikiniuose TV klipuose; "žymus poetas", duodantis interviu per TV apie savo "prasmingą" darbą juodųjų vištų fermoje... - toks vientisai eklektiškas filmas, su geroka doze autoironijos ir intelektualaus humoro.

Vidurinės kartos indų režisierės ir garsios aktorės Aparna Sen filmas "Ponas ir ponia Iyer" ("Mr. and Ms. Iyer") pelnė "Netpac" žiuri prizą (skiriamą geriausiems Azijos filmams), specialų jaunimo žiūri apdovanojimą bei daug žiūrovų simpatijų. Tai netradicinė indų kino juosta, pasak režisierės, nepretenduojanti į komercinių Bolivudo filmų kategoriją.

Kaip kadaise Margueritte Duras, paprašyta parašyti scenarijų apie atominį karą Japonijoje, sukūrė "Hirosimą, mano meilę" (prancūzės ir japono meilės istoriją), taip režisierei Sen rasinių konfliktų pagrindu sukurtą scenarijų pavyko paversti dviejų herojų drama (be abejonės, tai ir itin subtiliai savo vaidmenis kūrusių aktorių Rahul Bose ir Konkoka Sensharma nuopelnas). Minaki Iyer, jauna religinga moteris su devynių mėnesių sūnumi, aplankiusi savo tėvus mažame Indijos kaimelyje, autobusu grįžta į miestą. Šalia jos, paprašytas padėti, prisėda paslaptingas nepažįstamasis. Vėliau paaiškėja, kad tai keliautojas, musulmonų tikėjimo fotografas Raja. Filmo pradžioje režisierė kuria atpažįstamą, monotoniškos maršrutinio autobuso kelionės nuotaiką: čia tikra "mini Indija" su įvairių religijų, amžiaus grupių, įpročių tipažais - kas miega, kas geria, kas trikdo aplinkinių ramybę, kas kalba musulmoniškas maldas griežtai nustatytu laiku... Tačiau naktį autobusą netikėtai užpuola indų ekstremistai, žudantys musulmonus. Minaki vos pavyksta išgelbėti pakeleivį Rają, jį pristačius kaip savo vyrą... Jau imi laukti tikros indiškos meilės istorijos, bet režisierė eina kitu keliu: atidžiai ir jautriai, neskubėdama romantizuoti, ji seka dviejų svetimų žmonių (kuriuos skiria religija, kultūra, kalba) suartėjimo galimybę: kiekvieną jo niuansą, kiekvieną minties ar abejonės blyksnį. Ir nors filmo-kelionės metu stebi itin tiksliai kuriamą dviejų žmonių vidinio artėjimo istoriją, pabaigoje nėra nei aistringų bučinių, nei pagaliau įvyksiančio meilės akto - tik atvykimas į stotį, kur Minaki su kūdikiu pasitinka jos vyras, išsiskyrimas. Žmonių, tapusių tokiais artimais, jog abiems dar sunku tai pripažinti, tolsmas...

Kitas netradicinio kino atstovas - vyresnės kartos italų režisierius Franco Piavoli, pristatęs savo naują filmą "Padvelkus pirmajam vėjui" ("Al Primo Soffio di Vento"). F. Piavoli - pripažintas savito braižo italų poetinio kino meistras. Naujoje juostoje siužeto tarsi nėra: italų šeimos portretas vasaros popietę. Filme beveik nėra dialogų - siestos metas skirtas poilsiui, kiekvieno minčių ir jausmų tėkmei: jauna moteris kambaryje fortepijonu skambina Skriabiną; vyresnė (gal jos motina?) išeina į stotį pasitikti traukinio, kuriuo niekas neatvyksta; penkiolikmetė mergaitė, išbėgusi iš namų, ilgai žvelgia į upės tėkmę; lovoje sunkiai alsuoja (gal mirštantis?) senukas; kitame kambaryje vyras (gal mokslininkas?) kompiuteriu renka straipsnį apie žmonių ir gyvūnų vienatvę; keista moteris (turbūt rašytoja?) vaikšto be tikslo po namą, lyg filmo leitmotyvą vis mėginanti pratęsti vieną frazę: "...Jie stovėjo kaip du ąžuolai, kurių šaknys giliai žemėje. Bet padvelkus pirmam vėjo gūsiui..."

Filmo herojai - klasikiniai "bergmaniškai čechoviško" namo gyventojai. Režisierius stebi kelias slenkančias jų gyvenimo valandas - laikas filme, galima sakyti, nekarpomas ir nemontuojamas, filmuojama beveik nejudančia kamera, tarsi pasiduodant herojų būsenoms, jų minčių ir jausmų ritmui, skirtingai banguojančiam visaaprėpiančiame gamtos ritme... F.Piavoli filmas apie tai, kas dvelkteli pavasarį su pirmuoju vėjo gūsiu - būties lengvumas, versmė, kurioje lyg žaizdos veriasi žmonių vienatvės...

Prestižiškiausias festivalio apdovanojimas - "Garbės leopardas" už nuopelnus kino menui šįmet atiteko jau kino klasiku tapusiam Sydney Pollakui. Atsiimdamas savo prizą jis pašmaikštavo: "Kai pasakiau draugui, kad važiuoju į Lokarną prizo, jis rimtai susirūpino: "Ką, negi tu jau sergi kokia nors rimta liga?"

... Kai paskutinį vakarą daugiatūkstantinėje Piazza Grande aikštėje dalijami "Leopardai" ir virš Lokarno prapliumpa metereologų išpranašautas lietus; kai susirinkę žiūrovai po skėčiais žiūri paskutinį filmą "Booker Prize" laureato rašytojo A.S.Byatto romano motyvais sukurtą juostą "Nuosavybė" ("Possession", rež. Neil LaBute) - kostiuminę slaptos meilės istoriją tarp Viktorijos laikų poeto Rondolfo Henrio Asho ir jo tarnaitės, - kai ekrane kunkuliuoja išdidintos, išdailintos, komerciškai apskaičiuotos, bet akiai ir širdžiai mielos aistros - tuo pat metu liūtys ir patvinusios upės jau semia Europos miestus, ir tikriausiai kažkas, stvėręs fotoaparatus ir kino kameras, jau fiksuoja tai, ko nebuvo jokiame scenarijuje...

2002 rugpjūtis