Nauji drabužiai

Gyvenu šaly, kur atsirado nuogi karaliaus drabužiai. Odensėj, H.Ch. Anderseno tėviškėj, jo muziejuj, mačiau kruopščiai paties Anderseno išsiuvinėtą piniginę: jis kažką irgi kantriai siūdavo ir siuvinėdavo, ir kadangi tais laikais nebuvo siuvimo technikos, aš baisiai stebiuosi jo kruopštumu ir kantrybe, ką jau kalbėti apie aštuoniolika tomų dienoraščių, kuriuose kaskart kryželiu pažymėtas netgi kiekvienas pasimasturbavimas, o šalia to - kokia nors pastabėlė, pvz., "kaip nepatogu", arba "geismingi jausmai"... Tačiau ar danai turi didesnę legendą nei šis tariamas karaliaus sūnus, užaugintas provincijos kaime, bet išėjęs laimės ieškoti į Kopenhagą, į karaliaus dvarą? Tada buvo sukurti nauji karaliaus drabužiai, bet ir dabar Danijos karalystėje mažai kas, nors ir nesu karalienė, drįsta pasakyti ar paklausti, iš kur gavau tokius, individualiai sugulusius ant mano nuo gero ir laimingo gyvenimo nokstančio kūno. Ne, aš visai nestorėju, ir nėra pavojaus, kad netilpsiu į tas pačias kelnes, sijonus kitais metais, dar kitais. Ir gal tik senatvėje mano oda stangriai aptrauks mano kaulus. Patetiškai tariant, tik mirtis ją nuvilks. Kam ta mirtis, kam tie kaulai, kam tas parulskis.

Marta man parodė, kaip naudotis siuvimo mašina, kaip įkišti siūlą, ištraukti, sumazgyti baisius galus, sukirpti medžiagą. Prie mano plastmasinio balto "Singerio" su penkių metų garantija, o ta garantija daro pačių įvairiausių zigzagų. Kai ėmiausi siuvimo (hmm, meno), ėmiau klaidingai manyti, kad tik aš vienintelė esu laisva beribės fantazijos nukamuota siuvėja arba dizainerė, kol kas aš neturiu savo siuvėjų, todėl esu ir ta, ir ta. Iki šiol aš net neįsivaizdavau, kad drabužiui sukurti gali reikti staigaus fantastiško įkvėpimo, maniau, kad šia prasme tik poetas yra privilegijuotas. Nors tiesa ir ta, kad poetui (žodžio meistrui) daug lengviau ir paprasčiau pavirsti rūbų dizaineriu, netgi atvirkščiai, dizaineriui poetu. Kas siūna, žino, kokios kantrybės reikia. Aš neturiu jos, todėl įsivaizduoju, kad mano ranką ir pirštus valdo prigimtinis talentas. Ir nebijau žirklėmis raižyt apybrangių medžiagų, nes jos yra mano, dar ne klientų. Taip, didžiąją mano siuvinio žavesio dalį sukuria medžiaga, spalvos, taip bent buvo iš pradžių. Kaip išprotėjusi vaikščiodavau po medžiagų parduotuves, ir mane kamuodavo įkvėpimas siūti sijonus, sijonus, sijonus. Tik vėliau atėjo Kelnės. Nes aš niekad neprasidėjau su brėžiniais, dar nė karto nepabandžiau pasidaryti iškarpas (gal vėliau tą ir darysiu, o gal ir ne) pagal kokią nors Burdą, juo labiau nematavau savo kūno. Mano iškarpos - mano seni drabužiai. Kartais nė tie. Rizikuoju iš akies. Rizika pasisiūti per mažą - tikras siuvimo įniršis. Siūti greitai, beprotiškai. Visos grindys aplipusios siūlgaliais, skiautėmis. Man greitai nusibosta, darau vyno pertrauką, dar labiau rizikuoju. Pretenduodama į haute couture galų gale baigiu ir... pirmą kartą matuojuosi sijoną apspurusiais kraštais, žydrą su gausybės džinsinių kišenių atspaudais, tokia medžiaga, medžiagos raštas. Sijonas man puikiai tinka, su užtrauktuku priekyje, įsiūtu, beje, iš išorės, ne iš vidaus. Man tai pavyko padaryti gana grakščiai. Ačiū Dievui, ne street-artas! Nors ir pavariau spontaniškai, neatrodo, kad bet kaip. Tokia sėkme, kaip ir visi menininkai iš Dievo malonės, aš didžiuojuosi. Kai kas bandė, nors ir nenorėdamas man nieko blogo, sutrikdyti mano laisvę. Tai tas, susijęs su verslu ir pinigais, su tam tikrais standartais ir dydžiais, netgi su masiniu skoniu. Man patinka siūti tiktai pagal savo dydį, žodžiu, man patinka daryti pagal save ir savo medžiagas. Bet kaip buvo viskas nuo pradžių?

Pradėjau labiau domėtis ir dairytis po įvairiausias drabužių parduotuves: nuo secondhando (jų irgi yra pora rūšių: liuksusinis secondhandas su stilingais retro rūbais ir bažnytinis-labdarinis už beveik lietuviškas secondhando kainas, daniškai Kirkens Korshaer), iki Magasin (pati brangiausia ir prašmatniausia Danijoj parduotuvė). Staiga ėmiau suprasti (bent jau tada, o šventojo naivumo didybe!), kad mažai kas kuria tokį originalų ir laisvą rūbų dizainą kaip mano. Todėl įsidrąsindavau pasigirti, kad ir pati siuvu. Tada shopo savininkas iškart netenka vilties, kad iš jo ką nors nusipirksiu. Mano drabužiai atrodydavo kur kas įdomesni.

Naturlivis, arba drugelis

Taip sykį bevaikštinėdama užsukau į nedidukę parduotuvėlę, kurios vitrinoje ant begalvių manekenų korpusų kabalavo kažkokie lopiniuotų audinių sijonai, apjuosti skiaučių diržais. Varinė iškaba su išpjaustytomis raidėmis Naturlivis ir liepsningo kanapės lapo simboliais virš balsio i reiškia kažką iš natūralių produktų pagaminta. Bent jau Kopenhagoj gali daug kur aptikti ekologinį kirpėjo saloną, ekologinę vaistinę, dabar - ne ypač stilingi ekologiniai rūbai. Užėjusi giliau į gaudžiantį nuo siuvimo parduotuvės vidų matau: švarkai, krentantys ant pakabų pečių nelyg maišai, kelnės su plačiais klynais, sijonai tyčia apspurusiais kraštais ir t.t. Supratau, kad nieko čia nenusipirkčiau, nebent trusikus (prašyčiau kalbos redaktorių neištaisyti į "kelnaites") ir kojines, o gal nė jų, nes čia pernelyg brangūs (vėliau man pavyko jų nusipirkti pigiai, kai susidraugavau su parduotuvės kompanija). Bet man patiko svaigi parduotuvės atmosfera. Jauna mergina dūzgė siuvamąja, o labai mažo ūgio trolis ilgais baltais plaukais karpė medžiagą. Pirma mergina, paskui ir jis paklausė, ar man reikia pagalbos. Aš, aišku, atsisakiau pagalbos, nes neketinau nieko pirkti, bet spėjau pasigirti, kad ir aš siuvu. A, so, tada jūs tikrai nieko nepirksit, konstatavo trolis. Man patiko. Prasidėjo šnekos prie kavos puodelio. Jie siuva išskirtinai tik iš kanapės audinio, kurio pigiai atsiveža iš Afganistano, Kinijos. Pasigirsta pasiūlymas bendradarbiauti, ir kitą dieną jau atvarau su savo šedevrais, pora įstabių sijonų, ne, trim, vienu šviesiai žaliu, ką tik prasiskleidusių pavasario lapų žalumo, džinsiniu vilkėjau. Kadangi jie buvo sužavėti mano siuviniais, trolis, senas hipis, kažkada žvaigždė, vokiškos grupės "Rio reiser" lyderis Džonas, nieko negalvodamas atkirpo du metrus kanapinės medžiagos, grubios, ją reikės išvirti 90 laipsnių temperatūroj, sako, kad suminkštėtų, ta perspektyva pasiūti iš medžiagos be spalvų, gana trapios, medžiagos, kuri tinka maišams... Ne, tai mane nelabai viliojo. Bet aš sutikau, nes per daug pasitikėjau savo fantazija, galų gale vis tiek ką nors sugalvosiu, kažkas iš to išeis, gal imsiu tapyti ant rūbų nusipirkusi dažų, skirtų tekstilei, aišku, tik ne siuvinėjimas, to betrūko... Aš sutikau, nes galų gale suradau kažką nauja, ko norėčiau išmokti iš "profų", nors, tiesa, jau po trijų dienų supratau, kad jie, ir buvusi muzikos žvaigždė, ir Luiza, toks merginos vardas, tokie profai, kaip ir aš, karpo be jokios iškarpos, siuva apykreivėm siūlėm, bet klientai turbūt mano, kad taip turi būti. O gal taip ir turi būti, nes juk tai hipiškas gatvės menas! Wouw!

Aš išverdu medžiagą, ją išpučia natūralus lauko vėjas. Tas audinys skleidžia gausybę kanapinių dulkių, man dingojas, kad aš įtraukiu į savo šnerves gryną šviežią žolę, svaigstu svaigstu, bet dar nežinau, ką galėčiau pasiūti. Tačiau sykį minant dviratį man šauna į galvą oda - tai juk irgi natūralu, šimtaprocentinis nuobodus natūralumas. Dėl viso pikto paklausiau Džono. Sako, kad galiu galiu, ir dažyti galiu, nors ir abejoju tų dažų natūralumu. Gerai.

Susirandu urminę visokių odų ir kailių prekyvietę pačiame Kopenhagos centre. Visokios atraižos ir gyvūnėlių (ne žiurkių) uodegos prikelia drugelį. Uodega - pailgas drugelio pilvas, dvi odos atraižos atsitiktinai primena sparnus. Sudedu drugelį. Galų gale jis dar labiau prisikelia ant sijono, kanapinio, bus kanapių prisiuostęs drugelis, hm hm... Siūlų zigzagais pakyla drugelio sparnai, nusidriekia ūsų siūlė, dvi ūsų siūlės, kažkokio žvėriūkščio uodega transformuojasi į kirmėlinį drugelio kūną... Aš parodau Džonui. Džonas kartoja savo gimtąja kalba es gefält mir, es gefält mir... Bet paskui netikėtai man pasiūlo prisiūti drugeliui akis ir atneša maišelį dirbtinių įvairiaspalvių skylėtų perlų... Bandau pajuokauti, kad drugelis yra blind, aklas. Kadangi drugelio aklumas Džono neįtikina, įrodinėju, kad iš tikrųjų drugių akys būna paslėptos. Ar jis kada nors matė drugelio akis? Po velnių? Ar jis, prisirūkęs marihuanos, pats neišverčia savo akių į vidinę veido pusę? Nu liaukis, Džonai, sakau, kokio tu nori realizmo? Be to, Džonas patarė išsiūti dvigubus ūsus drugeliui, kad atrodytų ryškiau. Džonas - blizgutininkas. Man nepatinka visokie blizgalai. Argi jūsų profilis - ne šimtaprocentinis natūralumas? Gerai. Kažkas man pradeda nebepatikti. Man reikia laisvės. Aš noriu, kad mano odinis drugys turėtų teisę rūkyti žolę, t.y. paslėpti savo akis, nereikia, kad nurodinėtų tokie patys profai kaip ir aš... Nors ten aš suradau tikrai gerą kompaniją, bet tegul nemano, kad aš noriu, mirtinai noriu siūti dėl pinigų. Tiek to.

Kelnės

Jau ketinau grąžinti jiems tą likusį gabalą hampo, kai staiga mane aplankė įkvėpimas. Staiga atėjo ne sijonas, o kelnės. Aš nežinojau, kaip siūti kelnes, galvoj turėjau tik tam tikrą jų vaizdą. Net nelabai žinojau, kaip iškirpti kelnių detales, pvz., klyną. Be to, tą akimirką užsigeidžiau pasiūti greitai, jei ne žaibiškai. Man buvo tas pat, ar sugadinsiu Naturlivis medžiagą, man buvo nusispjaut. Vis tiek jos pigiai prisiperka iš tam tikrų šalių, ir aš galiu pakišti keletą kronų, nors, aišku, neimtų, vis tiek nebenoriu su jais susidėti "verslo reikalais"... Hmm. Aš puoliau tiesti medžiagą ant plataus stalo, nusimoviau stangriai prie klubų prikibusius džinsus, juos uždėjau ant medžiagos, lyg tai būtų iškarpa, ir ėmiau greitai iš akies kirpti "kelnių formą" per dvi audinio puses iš karto, iš karto dvigubą audinį! Bravo. Aš nekreipiau dėmesio, ar viena klešnė yra platesnė, aš rizikavau, kad išvis neįkišiu kojos. Bet man buvo įdomu. Netrukus ėmiau tratėti mašina. Išverčiau kelnes į gerąją pusę. Pasimatavau. Viena koja siaurai aptempta, gana erotiškai, kita klešnė ganėtinai plati, klynas išėjo tarsi graikų tautinis vyrų rūbas, nors imk ir šok sirtakį, paskui aš jau kiek atidžiau prisiuvau juosmenį, diržą iš tos pačios kanapės. Buvau pritrenkta, nes niekur dar nemačiau tokių kelnių.

Be to, siūdama kelnes patyriau įdomų dalyką: man absoliučiai tapo aišku, kaip siūti, kirpti tikras, t.y. klasikines, kelnes su klynu, užtrauktuku, juosmeniu. O iš kur galėjau žinoti, juk nemokė manęs nei senelė, nei motina, nei kokia nors siuvimo mokykla ar kursai.

* * *

Mano svajonė dabar pasiūti tobulą juodą fraką. Kai pamatau, kaip grakščiai siuva kregždės prieš lietų beveik pažeme savo juodais smokingais, netenku žado: turiu ir aš taip išmokti siūti! Teks pasidaryti tikslias iškarpas, ir teks, matyt, išmokti siuvėjo kantrybės. Oi vija pinavija! Kad dangiškasis Tėvas aprengtų mane kaip leliją...

P.S. Beje, Džonas iki šiol prisispyręs reikalauja, kad prisiūčiau drugeliui akis. Tegul siuva pats.