Literatūra

Raibas - tai ne margas

knygos

Iš pradžių norėjau šį atsiliepimą rašyti dzūkiškai, buvau net pradėjęs, tik ūmai suvokiau: kas be Jurgio Kunčino ir dar kelių, mokančių šią tarmę, supras? Be to, šalia nebuvo mokslų daktarės, kuri kaip Romui Sadauskui taisytų kalbą. Ne nuodėmė prisipažinti: tiek metų prabėgo, primiršau.

Sakydamas "genys margas - gyvenimas dar margesnis", nieko nepasakai, nes iš esmės galvoje turi tegul ir pagrindines, bet tik dvi spalvas - juodą ir baltą. Tapyboje jos nieko nereiškia, gyvenimo jomis apibūdinti nemėgink, nes tik nususinsi. Sakydamas "raibas", palieki erdvės kūrybai, nes už to slypi visa paletė spalvų - visi pasaulio tapytojai krūvon sudėti tiek nesugalvotų. Juoda - balta, mano - ne mano yra tik neišmintingiems (l. švelniai kalbant) žmonėms, bet kokiomis priemonėmis siekiantiems savo tikslų. Dažniausiai tai politikai.

Žmogeliai, gyvendami raibą gyvenimą, irgi negali likti dvispalviai, todėl Romas Sadauskas, regis, be ypatingų pastangų teškia skaitytojui visą galeriją spalvingiausių dzūkelių. Skaitydamas (jei moki dzūkų raštą) supranti, kad tų keistuolių ne tik kalba be galo graži, bet ir patys jie navatni, gražius ar ne visai gerus darbus dirbdami tarsi atsistoja ant kojokų, pakyla virš kasdienybės dulkių ir purvo.

Kuo skirasi švendubrėnai nuo likusio pasaulio? Ogi kad sako "buoba" - kiti dzūkai, o ir visas svietas sako "boba". Esu grynas švendubrėnas, gerus trisdešimt metų praleidęs žemaičių nelaisvėje, be vargo supratau Sadausko raštą ir akimi bėginėdamas po raibo gyvenimėlio plunksnas jų nenusilaužiau. Kodėl nenusilaužiau? Ogi čia prisiminiau savo sūnų - jis mažutukas būdamas taip sakė apie žemaitišką raštą: akis galima nusilaužyti.

Be to, dzūkiškai rašyti sunku, tegul jį cholera tą kompiuterį - brauko raudonai kas antrą žodį, suprask - klaida. Juokiasi, tegul jį kruvinė, kaip Sadauskas, kad švendubrėnai buvo po lenkais. Kas buvo tai buvo. Ale lenkai pragaišo, o švendubrėnai liko.

Dzūkeliai "Raibame gyvenimėlyje" cikri kaip tie grybai jų miškuose. Imkim anekdotus, kur kalba apie žemaičius, suvalkus ir dzūkus. Taigi paskutinis ir lieka paskutinis, tegul ne pats durniausias, ale ir ne pats protingiausias, o jeigu iki galo, tai nėra anekdoto, kad dzūkelis nuskriaustų kitą lietuvį, jau greičiau save.

Vienu daiktu tai jau nepataikei: visur sako ir raštu paliudija, kad dzūkas daug kalba arba gieda, taip išeitų, kad ir istorijos apie juos turėtų būti ilgos, o Sadausko knygoje atvirkščiai - nespėji įsivažiuoti, nespėji apsilaižyti, o pasirodo, kad knygų jau prarijai. Dar vienas daiktas: įsiveli dzūkiškan gyveniman ir, iš niekur nieko priėjęs prie lietuvių gyvenimo, nori sukti atgalios į tuos grybais kvepiančius miškelius pas Karosą, Bladzių, Cynginio Pancį, Alpūnią ir kitus žmonėlius ir buobeles, kurie virkauja, juokiasi patys, mus juokina ir kitaip gyvena savo tokius nemandrus, bet užtat reto gražumo gyvenimus. Tuo nenorima pasakyti, kad tie "Iš lietuvių gyvenimo" yra neįdomūs! Tiesiog sunku liežuvį perversti. Įpranti viena kalba, o čia tau kitokie žodžiai sudėlioti. Gali akis nusilaužyti.

Pats navatniausias daiktas: R. Sadauskas gimęs Marijampolėje, taigi suvalkietis, tegul ir augęs Dzūkijon, bet kaip galėjo šitaip giliai įlįsti dzūkelio kailin? Ligi paskūrės? Ne kožnam pabažnam teipuos išeina.

Ne tik muzikantams reikia klausos, pasirodo, ji neprošal ir raštininkams, - neturėtų Sadauskas absoliučios klausos - dzūkai ir likusieji lietuviai neturėtų "Raibo gyvenimėlio".

R. Sadauskas daug nevargdamas pakratė savo parakinę ir parodė, jog parakas sausutėlis, dzūkų nepasiglemžė nei lenkai, nei suvalkiečiai, nei gudai, o gyvenimo spalvoms politiniai kataklizmai jokios įtakos neturi.

Atidėjęs į šalį "Raibą gyvenimėlį" supratau, kad tos viesulu pralėkusios valandos, kai skaičiau knygą, iš esmės grąžino mane į Leton seniai nugrimzdusią vaikystę, kai pats kalbėjau ir aplink girdėjau dzūkišką šnektą. Dabar, kai lietuvių kalba yra intensyviai susinama, kai knygų redaktoriai pripažįsta tik "Dabartinės lietuvių kalbos žodyną", kur, kaip žinoma, yra pateikti tik patys būtiniausi žodžiai, kai kalbininkai ėdasi tarp savęs arba iš lubų kuria naujas kirčiavimo bei kitas taisykles, R. Sadausko knyga "Raibas gyvenimėlis" pasirodė pačiu laiku. Paskendę smulkmenose, kasdienybės šurmulyje, mes netruksim pamiršti savo šaknų, kurias autorius rūpestingai atkasė ir nuvalęs nuo laiko apnašų mums atidavė.

Juozas Šikšnelis