Niekieno žemėje laukiant Godo

Lietuvos ekranuose rodomas vienas reikšmingiausių pastarųjų metų filmų - Kanų festivalio, "Cezario" apdovanojimus bei "Oskarą" geriausiam užsienio filmui pelniusi "Niekieno žemė" ("No Man`s Land"). Pateikiame pokalbį su filmo režisieriumi, parengtą pagal reklaminę filmo medžiagą.

Jūs - ne tik filmo "Niekieno žemė" režisierius, bet ir scenarijaus, dialogų bei muzikos autorius. Kokios Jūsų šaknys, kad tiek daug talentų Jums nesvetimi?

Mano tėvas dirba televizijoje, bet jo išsilavinimas lingvistinis. Mama - muzikos dėstytoja. Būtent ji reikalavo, kad įgyčiau muzikinį išsilavinimą, ir įtikino lankyti konservatoriją. Tačiau su kinu viskas kitaip: mano meilė šiai mūzai, mano tikroji gyvenimo meilė atėjo ne iš tėvų. Ši meilė visada buvo tik mano. Dar būdamas vaikas visą savaitę laukdavau šeštadienio, kai galėsiu eiti į kiną. Paauglys kasdien žiūrėdavau filmus.

Kaip tapote režisieriumi? Baigėte kino mokyklą ar mokėtės amato filmavimo aikštelėje?

Baigus vidurinę, man pavyko įstoti į Sarajevo kino akademiją. Ten kūriau mokyklinius etiudus. Tačiau kilo karas, įstojau į bosnių armiją ir pasiėmiau su savimi kino kamerą, kad galėčiau filmuoti fronte. Tai buvo vienintelis tuomet įmanomas dalykas, juolab kad nedaug kas tai darė, ypač bosnių pusėje. Taip pradėjau kurti dokumentinius filmus.

Klausantis Jūsų atrodo, kad visai natūralu išeiti į karą su kino kamera...

Taip ir buvo. Noriu paaiškinti: konfliktui tik prasidėjus, nė vienas iš mūsų neįsivaizdavo, kad viskas tęsis taip ilgai. Manėme, kad karas užtruks kelias savaites ar mėnesius. Aš norėjau ten būti. Retai kada gyvenime pasitaiko rinktis: dalyvauti kare, ar ne. Tokioje situacijoje arba bėgi, arba slepiesi, arba kovoji. Aš pasirinkau kovą.(...) Taigi išėjau į karą nežinodamas, kad jis truks ketverius metus. Nežinodamas, kad visą tą laiką truks Sarajevo apgultis.

Ką Jums reiškė filmuoti šį konfliktą? Ar tai buvo reakcija į agresiją, kurios auka tapo bosniai?

Taip, žinoma. Tik tada taip negalvoji. Ypač kai esi jaunas. Stengiesi atlikti savo darbą taip gerai, kaip tik sugebi. Tik po to pradedi mąstyti. Kai dabar apie viską susimąstau, atrodo, kad kamera savaip išgelbėjo man gyvybę. Filmuodamas dieną ir naktį karo sąlygomis, nebematai skausmo aplink. Stengiesi paprasčiausiai filmuoti, susikoncentruoti ties kadru, spalvomis, apšvietimu... ir po truputį pamiršti siaubą, pavojus, mirtį, kurie yra visur ir kurių liudininkas esi. Kamera, kurią visur nešiojiesi su savimi, yra tarsi filtras tarp tavęs ir tikrovės. Ji tave saugo. Bent jau taip atsitiko man. Kai dabar žiūriu tuomet nufilmuotus kadrus, bijau labiau nei tada, fronte.(...)

Koks buvo Jūsų sumanymas, kai pradėjote rašyti "Niekieno žemės" scenarijų?

Norėjau papasakoti istoriją, kuri padėtų suprasti, kas atsitiko Bosnijoje. Toks buvo pats pirmas impulsas. Vėliau prisidėjo kiti norai. Iš pat pradžių norėjau papasakoti istoriją, kurią riboja ir laikas, ir erdvė. Labiausiai nenorėjau kurti epopėjos, nenorėjau kurti klasikinio karinio filmo, nes karas visiškai nepanašus į tai, ką matome tokiuose filmuose. Karas - tai dvasios būsena. Tai ne tik artilerijos ar virš galvos praskrendančių naikintuvų garsai. Karas - pirmiausia tai, kaip jį išgyvename, ir tai, kas lieka po daugelio metų. Norėjau, kad būtent tai pajustų ir suprastų žiūrovai. Taip pat norėjau parodyti, kaip įvairūs žmonės reagavo į įvykius Bosnijoje. Jie elgėsi negarbingai. Dar dabar Vakarų valstybės mano išgelbėjusios mūsų šalį ir nenori matyti, kas vyksta iš tikrųjų.

O kas vyksta iš tikrųjų ?

Iš tikrųjų agresorius traktuojamas taip pat, kaip ir auka. Į vieną maišą, ant kurio užrašyta "Laukiniai", sumetami serbai, bosniai ir kroatai.

"Niekieno žemė"

Nors Jūs ir pasakojate laiku ir erdve apribotą istoriją, rodote ir visus konflikto dalyvius. Taip išplečiate savo filmo ištarmę. Ar šito siekėte, kai pradėjote rašyti scenarijų?

Man scenarijaus rašymas - lyg dėlionė: vaizdas atsiranda tik tada, kai prijungiamos trūkstamos dalys. Rezultatas pasiekiamas tik paskutinę akimirką. Gali taip atsitikti, kad jau būsime įpusėję ir staiga suprasime, kad nieko nesudėliosime, negims joks vaizdas. Todėl būsime priversti pakeisti kai kurias dalis, o tada pamatysime kažką visiškai nauja. Ir pamatysime, kad pakeitėme visiškai viską... Scenarijus gimė jį berašant. Kai sėdausi jo rašyti, dar nebuvau apgalvojęs visų fabulos elementų. Net nežinojau, kaip viskas baigsis. Iš pradžių norėjau supriešinti du personažus - bosnį ir serbą. Tačiau labai greitai supratau, kad sunku beveik dvi valandas sukaupti dėmesį tik į du herojus. Retai aptiksi istorijų, kad tai būtų įmanoma. Todėl norėjau praturtinti fabulą ir kitais personažais. Tačiau visą laiką turėjau galvoje ir pradinį sumanymą, norėjau, kad veiksmas rutuliotųsi tarp dviejų fronto linijų. Niekieno žemės metafora geriausiai perteikia tai, kas įvyko Bosnijoje. Turėjau išlaikyti visą filmo veiksmą tarp tų dviejų fronto linijų. Taip atsirado finalinis bosnio kadras - jis lieka vienas apkase ir miega ant minos, kuri gali sprogti bet kurią minutę. Didžiuojuosi šiuo kadru, nes manau, kad jis atskleidžia dabartinę Bosnijos situaciją.

Jis prisodrintas reikšmių, nes logiškai iškyla iš Jūsų pasakojamos istorijos.

Šis vaizdas atsirado bebaigiant rašyti scenarijų. Jei ši filme parodyta metafora ar kiti simboliai paveiks žiūrovą, manysiu, kad nė vienas jų nėra dirbtinai prikabintas prie fabulos. Jie kuria visumą. Ir dar tai, kad scenarijus gimė iš visų mano įspūdžių, kuriuos sukaupiau per karą. Kol pagaliau niekieno žemė man tapo Bosnijos simboliu, ėmė priminti tai, ką jutau vykstant konfliktui ir ką tam tikra prasme jaučiu iki šiol. Kai gyveni apgultame mieste, niekieno žemė reiškia vietą, kuri iki karo buvo gerai pažįstama ir prieinama. Netoli nuo tos vietos, kur gyvenau, buvo gatvė, kuria anksčiau nuolat vaikščiodavau. Tačiau vieną dieną ja jau nebegalėjau vaikščioti. Įspūdis toks, lyg per kelias valandas priešais mane iškilo milžiniškas barjeras. Kai miestas buvo apgultas, jaučiau didžiulį norą pereiti ta gatve. Dabar, kai jau nebėra apgulties, kad ir kada eičiau ta gatve, pašiurpsta nugara, nes baimė liko. Neįmanoma atgauti ramybę, kurią jutau vaikščiodamas ten prieš karą.

Įsiminiau sceną, kai pačiame karo sūkuryje žmogus komentuoja ką tik užverstą laikraštį: "Na ir chaosas toje Ruandoje!" Kaip Jūs pats apibūdintumėte filmo humorą?

Mano filmo humoras - tai karo laikų humoras. Juokas tada buvo būtinas. Jis padėdavo pabėgti nuo mus supančio siaubo. Gyvenimo ir mirties klausimas. Tai tipiškas bosnių humoras. Jis gana arti cinizmo ir autoironijos, gal šiek tiek primena anglų humorą.(...)

Kokią įtaką konfliktui turėjo faktas, kad abi tautos kalba ta pačia kalba?

Dėl to karas atrodė dar absurdiškesnis. Toks pat absurdas yra ir Samuelio Becketto pjesėse. Toks pat žmonių nesugebėjimas susikalbėti. Dažnai man atrodydavo, kad situacija, kurioje atsidūrė bosniai, jau buvo įvardyta vienos Becketto pjesės pavadinime: "Laukiant Godo". Mes iš tikrųjų laukėme Godo. Visą karą jo laukėme. Laukėme to, kas atvyks ir mus išgelbės. Labai tikėjome tuo, kad kas nors atsiras, tik staiga supratome, kad laukiame tuščiai ir kad niekas neatvyks. Atvykus taikdarių pajėgoms, paaiškėjo, jog jos atsirado pas mus tik tam, kad išsaugotų gerą Suvienytųjų Tautų Organizacijos vardą , o ne mus.

Parengė Kora Ročkienė