Opozicijų sambūvis

Algimantas Aleksandravičius. "Devyni aukštai".

Algimantas Aleksandravičius. "Devyni aukštai". Fotografijų rinktinė. Vilnius, "Nacionalinė knyga", 2002, 800 egz., 252 p.

Vos atsivertęs storąjį ir didįjį Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų foliantą "Devyni aukštai", nustembi jį prabilus filosofiškai ir postmodernistiškai apie "nesuderinamų opozicijų sambūvį... žmogaus sieloje". Vėliau, aptikęs porą anglų kino režisieriaus Peterio Greenaway`aus portretų, supranti, kodėl fotografas apeliuoja į Dantę, o kinematografininkas ekranizavo "Il inferno" ("Pragaras"). Toji ekranizacija įvairiomis ekrano priemonėmis įrodo, kad visi Dante`s teksto aiškinimai yra tik mūsų interpretacijos. Panašiai ir tekstų autoriai - Agnė Narušytė, Virginijus Kinčinaitis ir Rolandas Rastauskas - kimba į naująją A. Aleksandravičiaus "fotodantę". A. Narušytė jį išpreparuoja kaip kūną - "Metalinis kūnas", "Moteriškas kūnas", "Vėl vyriškas kūnas" ir t.t., kol pasirodo veidas pavadinimu "Portretai". V. Kinčinaitis mėgsta opozicijas - "Šventas portreto kultas ir šizofrenija", o R. Rastauskas viską užbaigia šviesiu AA keliu - "Tarp morgo ir jubiliejaus". Pagrindinė visų trijų autorių pozicija - kultūra prieš natūrą. Būtų beveik pagal M. Foucault, nes A. Aleksandravičius giliau ar paviršutiniškiau įnikęs į tris civilizacijos tabu paverstas sritis - seksą, beprotystę ir kalėjimą. Kad ir kaip būtų keista, silpniausia knygoje dabar atrodo pirmoji, dar tik skleidžiasi trečioji, užtat visu dydžiu iškyla antroji - "Beprotnamis, arba Zavišų dvaro gyventojai". Ne veltui jai V. Kinčinaitis ieško filosofinio rakto ir randa jį J. Lacano "autoerotiniame narcisizme", kuris būdingas "normaliesiems", tuo tarpu šizofrenikas abejingas ir laikui, ir išorės fenomenams. Tik kodėl ir iš jo akių dvelkia tokia pat kančia, kaip ir "Daktaro Moro saloje", kur mokslininkas kuria naują žmogų?

Vizualiai "Beprotnamio" įspūdis toks stiprus, kad prieš tai esantys 2/3 knygos - lyg ir iš kito pasaulio, lyg ir nublanksta, nors visi 3 kritikai ir pats autorius įsitikinę, kad kuria naują fotografijos pasaulį. Sudėjus su prieš porą metų išleistais kiek mažesnių gabaritų "Meno veidais", galbūt Lietuvoje, o ir kitur pažįstantys A. Aleksandravičiaus audringą, nors ir vėlyvą proveržį į fotografijos meną su gausiais leidiniais, vis viena pirmiausia galės lyginti abi rinktines. Kolegos todėl, kad niekas to iki jo nepadarė: tik po A. Sutkaus "Fotografijų" prasideda fotomenininkų sesija - jau išleido knygą A. Macijauskas, pinigų laukia R. Požerskis, neatsisakytų "didžiosios knygos" ir A. Sutkus. O kur dar A. Kunčius ir šiek tiek jaunesni A. Budvytis, V. Balčytis, A. Lukio "draugija"? Iš pirmo žvilgsnio A. Aleksandravičius elgiasi senoviškai, kaip ir jo kolegos, leisdami katalogą ar knygą: gerą pusę senų darbų, pluoštą naujų - taip kas kartą galima atrodyti naujam ir vis dar esančiam pačiame mūsų fotomeno pozicijų ir opozicijų centre.

Štai ir A. Aleksandravičius į "Devynis aukštus" paima net 25 portretus iš "Meno veidų", dar tiek pat pakeičia kitais. Galima, žinoma, sukurti teoriją apie "antrininkus", nepagaunamos asmenybės nepasikartojančias akimirkas, bet kartais lieka įspūdis, kad čia tik fotovietovės dalykai: yra dar likučių iš kokio portretavimo - vėl įdedu, kartais net suprastindamas asmenybės įspūdį. Tiesa, kartais ir pagerindamas. Tokios fotovietovės opozicija: "Devyniuose aukštuose" E. Nekrošiaus portretas atrodo metališkesnis ir aštresnis negu "Meno veiduose", o R. Rastauskas, priešingai, sušvelnintas. Atitinkamai ir tekstai - V. Kinčinaitis aštrėja ir vis yra toks pat "tamsokas" kaip ir jo portretas abiejose knygoje, o A. Narušytė švelnėja, nes jos vaikutis auga ir fotoportretai abiejose knygose vis moteriškesni.

Apskritai, su galimais oponentais ir vartotojais autorius elgiasi pagarbiai, kaip ir su Zavišų gyventojais. Maža kam kas užeis... Oriai "Meno veiduose" atrodo ir nacionalinio Kultūros ir meno premijų komiteto nariai, o naujojoje knygoje Sigitas Geda net padvigubintas.

Geriau apsižiūrėjęs randi ir kitų paralelių tarp "Meno veidų" ir "Devynių aukštų": kas pirma buvo priekyje (A. Žebrauskas su V. Jauniškiu) dabar gale; poetas V. Bložė buvo viduryje - dabar viršelyje, nes jo akinių devyni ratai gerai simbolizuoja devynis asmenybės aukštus, o dešimtasis, žinoma, pragaras, t.y. juodi knygos viršeliai. "Meno veiduose" buvo ir kultūrininkai, ir "Vakaro bliuzas", ir netgi "Zavišų gyventojai", tik nebuvo išrikiuoti "devyniais aukštais", o sudarė įžangą į portretus. Kai klausdavau, kaip autorius sugebės po metų ar pusantrų išleisti naują knygą, nekartodamas senų darbų, jis atsakydavo: "Bus nauja koncepcija!" Sunku užginčyti - taip ir yra. Bet kodėl tada ne visi supranta, kad ir A. Sutkaus nežinomų, nors ir senų darbų retro irgi yra naujas daiktas, reikalaujantis "triaukščių" tekstinių interpretacijų?

Algimantas Aleksandravičius. Dailėtyrininkė Agnė Narušytė. 2002 m.

Aptarinėti naująją koncepciją pradedu nuo antro galo, nuo "Beprotnamio" ir R. Rastausko, kuris cituoja A. Achmatovą: "Kai numiršta žmogus, pasikeičia jo portretai". Matyti taip ir būtų, jeigu sugebėtume išleisti V. Luckaus rinktinę. V. Šontos pamėginome, leidinys išėjo tarp katalogo ir knygos, bet lyg ir dar ne tas, kurio nusipelno šis opozicijomis gyvenęs ir gyvenimą deginęs autorius. Mintį galima pakoreguoti ir kitaip, kaip siūlo R. Rastauskas, o iš dalies ir V. Kinčinaitis - nuo portretų mauzoliejaus artėjame prie morgo. P. Witkinas jau tai darė. C. Sherman sukūrė ironišką ir saviironišką dirbtinių kūnų pasaulį. Kas laukia A. Aleksandravičiaus? Kol kas jis plečia gyvųjų veidų mumifikaciją tarp senosios ir naujosios Rusijos aukštuomenes. Naujoji knyga - jam it visraktis Maskvoje. Dydžiu ir efektingumu statytina beveik greta R. Avedono didžiųjų knygų, pribloškiančių TV ekrano matmenų portretais.

Kaip silpnaregis užjaučiu autoriaus regėjimo negalias, kurios simboliškai išreikštos daugelio portretuojamųjų apšviestomis, išdidintomis, išpūstomis ar kitaip fotointerpretuotomis akimis, o parodose ir knygose - išdidinimais. Technika dabar leidžia ir senus centimetrinius darbus plėsti iki metrinių. Tokia mada, nulemta TV ir kompiuterių konkurencijos. "Devyniuose aukštuose" nuo "Beprotnamio" eidamas prie pirmųjų išdidintų portretų (V. Čekasino, J.A. Stankevičiaus, A. Jacovskio), gerai supranti ir panevėžiečio dailininko ir dizainerio Evaldo Ivanausko, visų Panevėžio fotografų bendražygio, ir V. Kinčinaičio mintį - nėra ribos tarp kultūros ir natūros, tarp laisvo ir nelaisvo gyvenimo. Nors teksto autorius griežtai laikosi opozicijos - menininkų portretuose daug "išorinės retorikos", o šizofrenikas "abejingas išorės fenomenams", - visgi labiau remčiau opozicijų sambūvį: "Kita vertus, yra ir ta trapi riba, ant kurios ne taip retai atsiduria ir beprotis, ir vadinamasis normalusis. Tereikia užsimiršti, akimirkai nugrimzti į pasąmoninių pulsavimų ritmiką ar tiesiog ilgiau pažiūrėti į vieną tašką, ir jau gali būti apšauktas ar tyliai pavadintas "nučiuožusiu". Nereikia ir pasąmonės, kad pats ant ko nors pykdamas ar atpalaidavęs nervus atsidurtum "už ribos". Galų gale postmodernistai sako, kad visi šiandien esame šizofrenikai, nes pasinardinome tik į dabartį, o dažnas yra praradęs ir vietos jausmą ("No sense of place", - kaip sako to paties pavadinimo knygoje J. Meyrowitzas). O pasak J. Baudrillardo, galima žiūrėti iš priešingo taško: visi virtome kalėjimu, nes nebeskiriame kalto nuo nekalto, gėrio nuo blogio, arba viskas yra pornografija, nes nuogo kūno demonstracija kone visur - nuo TV ekrano iki gatvės reklamos. Kaip išeitis pastaruoju atveju - pagundos ir gundymo sfera - aukščiausia meilės kūno ir sielos neatsiejamumo išraiška. Atrodo, kad jaunoji Edita Voverytė - aiški A. Aleksandravičiaus sekėja - ir suka šia kryptimi. Ji artimesnė virtualios tikrovės stilistikai.

Kalėjimo neribotumą savaip apibūdina A. Narušytė: "Pavidalai žmogiški, bet tas luobas dengia laukinio plėšrūno mąstymą". Tačiau tokį pavidalą jau įgijo bent kas penktas lietuvis Lietuvoje, vienaip ar kitaip susilietęs su nusikaltimo ir bausmės riba. Bet pažvelkime ir į kitus - tuoj rasime R. Rakausko naujuosius agresyviuosius ar R. Vikšraičio, ką tik išleidusio saviironija spinduliuojančiu viršeliu ir savęs vertą katalogą, degradavusiuosius. O kur dar normalių normaliausias kasdienis melas ir plėšrumas?

Iškrenta iš tokio konteksto nebent Nobelio laureatai, nes, pasak A. Narušytės, "per šiuos portretus Aleksandravičius patenka į pasaulio fotografiją". Į pasaulio fotografiją, manyčiau, A. Aleksandravičius galėtų patekti ir su lietuviais, kaip tą darė A. Sutkus, A. Macijauskas ir kiti. Nėra tai ir pasaulio įžymybių Lietuvoje dokumentacija - tą daro A. Žižiūnas. Jis turi sukaupęs tiek medžiagos, kad išeitų nebloga knyga kitai Frankfurto mugei, jeigu ten pinigėliai nebūtų padalyti iš anksto. Kur bepasisuktų A. Aleksandravičius, jį "domina paliesti žmonės" (A. Narušytė). Labai miglotas ir labai suprantamas apibūdinimas net žvelgiant į kunigus - Julių Sasnauską ir tėvą Stanislovą. Ir pats autorius yra tarsi "paliestasis" - išsiveržęs vulkanas mūsų fotografijoje, ne visada atskiriantis dar liepsnojančią lavą nuo pelenų, bet degantis ir deginantis savo talentą ne kažkur požemiuose, o viešai, visų akyse, knyga po knygos, paroda po parodos.

Skirmantas Valiulis