Pasisemti iš šulinio

Rui Soares nuotr.

Režisierius Eimuntas Nekrošius yra sakęs, jog negalėtų dirbti pedagoginio darbo. Tačiau dirbo jį formaliai nebūdamas dėstytoju. Jis tai darė statydamas spektaklius, kuriuose atsiskleidė ir sužibėjo ne vienas pradedantis aktorius. Nedaugelis jų užsibūdavo Nekrošiaus teatre, - sukurdavo vos vieną ar kelis vaidmenis. Toks yra Nekrošiaus darbo metodas, - aktorių jis kviečia tam tikro tipo vaidmeniui, bet neformuoja nuolatinės trupės. Bent jau to nedarė nuo tada, kai paliko Jaunimo teatrą. Todėl nedaug kas gali pasigirti esąs Nekrošiaus aktorius. Dar mažiau galinčių vadintis jo mokiniais.

Vis dėlto per pastaruosius kelerius metus Nekrošius ryžosi pabandyti jų turėti. Ir sutiko pabūti pedagogu. Iš pradžių Italijoje, kur buvo pakviestas vesti meistriškumo pamokų tik baigusiems teatrines mokyklas jauniems prancūzų ir italų aktoriams. Jas vainikavo spektaklis pagal A. Čechovo "Žuvėdrą", sukurtas per Nekrošiui rekordinį mėnesio laikotarpį.

Šių metų pavasarį "Meno fortas" paskelbė atranką į Nekrošiaus teatrinę studiją. Kokio tai pobūdžio mokymas ir kiek jis truks - pagrindiniai klausimai, dominę žiniasklaidą ir studijos kandidatus. Buvo apsispręsta iš pat pradžių studijos neformalizuoti. Sukurti atvirą erdvę jaunų, į ją atrinktų žmonių meninei saviraiškai, suteikiant jiems profesinius teatro pagrindus. Būtent nuo jų praktinio dėstymo ir prasidėjo pirmasis darbo su studijos dalyviais etapas, trukęs dešimt gegužės dienų.

Tos dešimt dienų buvo pašėlusio darbo ritmo, pirmų bandymų, azartiškų repeticijų, užsitęsdavusių net iki išnaktų, laikas. Pats Nekrošius jį lygino su kareivišku karantinu, per kurį naujokas turi pamiršti apie civilinį gyvenimą ir perprasti karinės tarnybos dėsnius. Ir darė viską, kad šie dėsniai būtų ne šiaip perprasti, o padėtų naujokams atskleisti savo sugebėjimus. Į studiją atrinktus įvairių profesijų jaunus žmones siejo ne tik vienodas visiems darbo krūvis, bet ir užduočių pobūdis. Nekrošiaus įsitikinimu, temų sudėtingumo koeficientas suartina skirtingo lygio ir profesinio pasirengimo žmones. Todėl užduotys skatino kūrybiškumą, nestandartinį meninį mąstymą ir jo greitį. "Aš lenkiu jus į tam tikrus talpesnius dalykus, tam tikrą teatrinę filosofiją", - taip Nekrošius apibūdino savo studijos darbo kryptį. Ir siekė su jos dalyviais užmegzti atvirą dialogą. "Karantinui" pasibaigus, keturis studijos dalyvius Nekrošius pakvietė į gegužę pradėtus repetuoti K. Donelaičio "Metus".

Čia spausdinamos ištraukos iš pirmųjų dešimties Eimunto Nekrošiaus teatrinės studijos odisėjos dienų atskleidžia režisieriaus teatrinės pedagogikos principus, kuriuos trumpai galima nusakyti jo paties žodžiais: "Kuo daugiau atiduosi, tuo daugiau tau sugrįš. Tai kaip šulinys - jei jis stovi ant teisingos gyslos, gali semti be galo..."

A.L.

Pirma diena

E. Nekrošius: Mes turime dėžutę - sceną. Ją šimtus kartų prakeiki, meti, bet ji nepaleidžia. Kam teko išeiti į scenos centrą prieš žiūrovą, tas žino, koks šėtoniškas dalykas tos dėžės magnetizmas. Kaip koks narkotikas. Tampi priklausomas nuo jo. Visos mintys, laimėjimai ir nesėkmės neleidžia nuo jos atitrūkti. Tarp jūsų yra kitų profesijų žmonių - pagalvokit, tas teatro užkratas išlieka ilgai. Man tas magnetizmas nesuprantamas, ir nebandau jo suprasti. Ir kartais jau galvoji nedaryti spektaklių, bet vėl atsiverti knygą...

Taigi dėžė ir žmogus joje... Dabar teatras nukrypo į technologijas, atsirado daug priemonių. Daug kas stengiasi išvengti žmogaus, jo problemų. Kalbėti apie kažką kitką, bet ne apie žmogaus sielą, jo dvasią. Gal tai pernelyg intymu, gal ne visi nori įsileisti. Bet jeigu scenoje nestovėtų žmogus - ko ji būtų verta? Taigi aktorius yra scenos centras, aplink kurį viskas sukasi.

Režisieriui svarbu pradėti ne nuo sumanymo, dekoracijų, bet nuo žmogaus. Ir dar. Dabar teatre išnyksta istorijos pasakojimas. Yra kažkokios asociatyvinės skeveldros. Teatras nebemoka papasakoti istorijos. Prisidengiama žodžiais - postmodernizmas ir visa kita. Bet gerame teatre pirmiausia yra gera aktoriaus vaidyba grindžiama istorija, aplink kurią turi viskas suktis. Kai režisierius nuima nuo aktoriaus atsakomybę ir kokia nors efektinga priemone arba sprendimu ją pakeičia - tai įdomu, bet nėra gerai. Čia silpnoji teatro pusė. Paimkime gerą literatūrą. Pavyzdžiui, Tolstojus kokį dvidešimt puslapių skiria žiemai aprašyti. Dabar tai nebeskaitoma, praverčiama. Daugiau dėmesio kreipiama į dialogą, efektingesnę formą. Arba opera. Geriausiose operos kompozicijose temos, leitmotyvai išreiškia ir jausmus, ir matematiką, harmoniją. Tai tinka ir dramos teatrui. Atkreipkite dėmesį į operų uvertiūras, temų plėtojimą, finalą. Ir velniškai dėmesingai skaitykite literatūrą. Pavyzdžiui, kai man dėl "Hamleto" priekaištavo, - iš kur tas ledas, ugnis, pelenai... Aš sakau - perskaitykite, viskas ten parašyta. Reikia labai kreipti dėmesį į detales literatūroje - jos gali būti išdidintos, išnaudotos. Kartais su literatūra teatre elgiamasi atmestinai. Bet verta pagalvoti apie žmones salėje, kurie skaitė vieną ar kitą literatūros kūrinį.

Kas teatre yra pagrindinė vertybė? Emocijos ir jausmai. Galima pakeisti dekoraciją, apšvietimą, bet turi išlikti esmė - emocijos ir jausmai. Šiandien aš to labai pasiilgstu. Kai sutampa aktoriaus ir salės širdies plakimas, tada įvyksta stebuklas. To siekiu ir savo darbuose. Gal kartais pavyksta tai padaryti kokį dvidešimt minučių. Kai išnyksta riba tarp aktoriaus ir vaidmens. Dingsta vaidyba. Aš apskritai nevartočiau žodžio "vaidyba". Man patiktų sakyti - būti scenoje. Būti tam tikromis aplinkybėmis, atsisakant žodžio "vaidinti". Taip aš ir dirbu su aktoriais, sakau jiems - čia reikia ne vaidinti, o tiesiog ramiai būti, žiūrėti, ne rėkti, o kalbėti. Man patinka būsenų, buvimo teatras. Jis nėra pasyvus, užtenka dinamikos.

Gal matėte mano paskutinius spektaklius. Ankstesni buvo paprastesni, nuoširdesni... Dabar gal laikmetis pasikeitė... Vis tiek, jei spektaklis finansuojamas prodiuserio - reikalaujama komercinės sėkmės. Dabar režisieriai užsienyje išmoko tą "eurostandartą" - padaryti "gerą spektaklį". O man atrodo, kad svarbu turėti savo balsą. Aš visada vertinu kad ir nepadarytą, bet savą. Tai galimybė nepasimesti šitame bendrame sraute. Ir kartais medelis nuteikia smagiau negu kokia nors sutvarkyta gyvatvorė. Pavyzdžiui, aktoriaus Solonycino Tarkovskio "Andrejuje Rubliove" balsas - prikimęs, neteisingas, bet jo miela klausytis. Apskritai menas nereikalauja teisingo elgesio. Niekas nežino, kaip reikia. Visada yra dvejonių, ir kai jau darbas padarytas - nežinai, ar jis gerai padarytas. Geriau mūsų mene visad būti truputį nepatenkintam, nes kai tampi patenkintas, labai greitai keičiasi asmenybė.

Apie mūsų darbą. Viskas turi išeiti natūraliai. Neturite kažko daryti per jėgą ar rodyti, jei kas nors neišeina. Paimsime temą, pradėsime aptarinėti, kaip tai padaryti. Turime išreikšti tai, ką esame sugalvoję. Vaizduotę ir fantaziją dera lavinti ir negalima jų cenzūruoti. O išėjus į aikštelę reikia labai atsirinkti. Dirbdamas su medžiaga, išbandau daugelį tos pačios situacijos variantų, kartais net atvirkštinių. Ir paliekame įdomiausią. Dirbdami mes turime daug klysti. Ir aptarinėti, kaip to ar kito išvengti. Tarp jūsų turi atsirasti partnerystė, bičiuliški santykiai. Visada pirma diena būna bjauri - geriau jos nebūtų. Bet ji neišvengiama...

Kūną ištreniruoti nėra sunku, bet kaip ištreniruoti savo jausmus, fantaziją? Kaip pasakyti, ką mes norime perduoti žiūrovui, ką išmesti, ką atrinkti? Aš nemėgstu primesti savo nuomonės - sakyti, jog reikia daryti tik taip arba kitaip. Nežinau, kaip būtent reikia. Bet reikėtų jausti intuityviai tuos vėjus. Juk žinome, kad pietų vėjas šiltas ir malonus, o šiaurės - šaltas. Reikėtų tai jausti, kaip paukščiams... Aš apskritai teikiu daug reikšmės intuicijai, ji yra pagrindų pagrindas. Nežinau, ar tai galima išlavinti. Kaip ir intelektas - yra įgimtas ir padaromas. Bet žaviesi įgimtu.

Ir mūsų darbeliai prasidėtų nuo labai paprastų dalykų. Pradėję nuo sudėtingų užsismaugtume kaip avys, pririštos prie krūmų... Noriu pakalbėti apie trumpas formas. Miniatiūras. Žinot tą rusišką posakį: kratkost` - sestra talanta. Jei sugebi trumpame kūrinyje užgriebti esmę - tai yra pagrindas. Pradėsime nuo jūsų asmeninių sceninių novelių - miniatiūrų sukūrimo. Jūs būtumėte ir siužeto autoriai, ir atlikėjai, o rezultatas - kaip reziumė. Kaip pagal tuos visus didžiuosius muzikos ar literatūros kanonus, nuo kurių negalime pabėgti: įžanga, plėtotė, kulminacija ir atomazga. Norėtųsi temų originalumo. Kažkas galėtų parodyti, ir pasižiūrėję mes aptartume, taisytume. Pabandytume užsiimti nedidele mažos formos kūryba. Kaip eilėraščio. Ir gal kartais Brodskio keturių eilučių kūryba vertingesnė už visą knygą...

Noriu su jumis susipažinti, sužinoti, kaip jūs mąstote, kas esate. Ir kiekvienam skirsiu dėmesio. Reikia baigti kalbėti ir pradėti dirbti. Dabar - kaip nugalėti baimę, pereiti tą liniją? Kai mes buvome studentais, vis atidėliodavome. Gal palaikykime gerą požiūrį į tai, kas bus daroma.

Šiandien norėčiau užduoti temas, kurias galima sugalvoti per penkiolika minučių. Teatre reikia išmokti greitai galvoti. Tai atsiranda, kai pradedi dirbti, įgauni formą. Kuo daugiau dirbi, tuo labiau išlavini fantaziją. Temą turite tiksliai ir glaustai nupasakoti. Jeigu neturi minties, negalima daryti etiudo ar ištraukos. Pirmiausia turi eiti mintis. Kai tiksliai nupasakoju aktoriams, kas turi vykti, kokios prasmės - sceną padarome per penkiolika minučių ir išsiskirstome. Nemėgstu, kai daug kalbama, o paskui sakoma aktoriui - eik ir pabandyk. Nemėgstu to žodžio "pabandyk". Gal kartais ir išeina, bet ... Ir jeigu išeina, tai režisierius sako - čia viskas mano... Aktorius - kaip medžiaga, kurioje ieškoma nežinia ko. Todėl reikia žinoti, ko nori, ir mokėti nupasakoti. Kokį aštuoniasdešimt procentų. Ir jeigu gali nupasakoti - išeis.

Siūlau temą - įkyrios mintys. Kiekvienas ta tema galėtų papasakoti savo įkyrių minčių siužetą. Su įžanga, plėtote, kulminacija ir atomazga. Tada prasidės kalba, kaip tas mintis realizuoti. O po to kažkas ims ir suvaidins.

Auditorija: Įkyrios mintys - man kaip smirdinčios kojinės. Pavyzdžiui, aš kas dvi valandas keičiu kojines, bet man atrodo, kad jos vis smirdi.

E.N.: Gera mintis, pradėkite plėtoti. Kas iš to seka. Nuolatinis kvapas, žmonių vengimas, piniginis klausimas, distancijos jautimas. Tai gali būti dramatiška ir komiška. Režisierius ima šią temą ir perveda į konkrečias situacijas. Gal kas nors dar turi pavyzdžių. Svarbiausia - idėja. Kartais idėja sunkiai realizuojama, ir tada reikia ją keisti, ieškoti paprastesnės... Maždaug suprantate, kuria linkme? Reikalingas tikslumas, aiškumas. Pataikyti į dešimtuką. Kai pataikai - tai kaip bakterijos, kurios pradeda daugintis. Didėja geometrine progresija.

Auditorija: O kaip žinoti, kada teisinga?

E.N.: Pojūtis. Jis kaip indikatorius, kurio reikia klausyti. Tai subjektyvu, bet jei aš sugebu įrodyti, kad mano tiesa, tai ir yra teisinga. Dabar pabandykime paimti kitą temą, kad pratampytume fantaziją. Pavyzdžiui, nesvarumas. Ką galvojate?

Auditorija: Nesvarumas - tai kaip įsimylėjimas... O man asocijuosi su situacija, kai nežinai, kas atsitiks... Man - su neapgalvotu žodžiu, kuris gali pakeisti kieno nors gyvenimą...

E.N. Pavartoję žodį "nesvarumas" pereikime prie konkrečios medžiagos. Pavyzdžiui, audros scena "Karaliuje Lyre". Kažkas pasakė, jog nesvarumas - tai šoko būsena kaip po avarijos. Pabandykite tai perkelti į šią sceną. Arba nesvarumas - kaip laimės akimirka. Euforija. Ir kūryboje būna tokių nesvarumo akimirkų, kai viskas sublizga. Bet tai atsitinka retai. Gerai, dabar kitas žodis - magnetizmas. Kaip jį išreikšti? Patarčiau bėgti nuo šabloniškumo, ieškoti nestandartinių variantų. Fantazuoti. Ir daryti atranką. Magnetizmas gali būti asmenybė, gali būti ir plaukai... Bet tame reikia ieškoti meninio požiūrio. Ir pasitikėti savimi. Kad ir nedaug minčių turi, kad ir kuklių - reikia jomis tikėti. Tada prasideda tas dauginimasis. Ir kiek atiduodi, tiek ir grįžta. Taip galima apčiuopti kūrybos prigimtį. Gal tai idealistiška, bet tik taip kūrybą įsivaizduoju. Su kiekviena diena turi kaip dėmė plisti tas kūrybinis pasitikėjimas, mąstymas - tai yra kaip gyvenimas su kažkuo. Nesi tik su cigarete... Tai svarbu bet kokio amžiaus žmonėms.

Kitam susitikimui noriu pasiūlyti Borcherto apsakymą "Juk naktį žiurkės miega". Paprašyčiau rytoj kiekvieno režisieriaus konkrečiai išdėstyti savo idėją - nupasakoti, kaip tai atrodytų scenoje. Apimtis - 7-10 minučių. Noriu įsitikinti, kad jūs matote tą kūrinį. Naudokite minimalias priemones, pritaikykite mūsų sąlygoms. Kartoju - viskas priklauso nuo jūsų įsivaizdavimo tikslumo. Aktoriams užduočiau tokią temą: vienaskaita - dulkė, daugiskaita - dulkės. Pasirinkite variantą ir sukurkite kokių 5 minučių miniatiūrą. Gal tokie uždaviniai jums nėra priimtini, bet gyvenime dažnai reikia daryti privalomus darbus. Ir tai yra neblogai. Taip dirbdami su viena tema galėsime pamatyti įvairių situacijų - nuo buities iki filosofijos. Pradėti galima labai kukliai.

Taigi pradedame nuo etiudų miniatiūrų. O vėliau gal užsiimsime gesto miniatiūra, veido miniatiūra, mimikos miniatiūra. Pavyzdžiui, sėdi žmogus, ir pradeda raudonuoti jo ausys... Arba miniatiūra iš didelės distancijos, kokio kilometro - kaip atrodo žmogus iš tokios distancijos... Žinoma, galime pradėti nuo primityvaus etiudo su menamais daiktais, bet kam to reikia. Pradėkite dirbti nuo konkrečių, nors ir miniatiūrinių dalykų. Žodžius patarčiau naudoti taupiai. Pažiūrėkit į cirko reprizas - kokia ten atranka, priemonės, ir viskas telpa į kelias minutes. Taip ir iš jūsų norėtųsi, kad ta miniatiūra būtų tiksliai ir gražiai sukurta. Prašau, būkite tarpusavyje pakantūs ir tolerantiški. Man svarbu žmogiški dalykai. Kartais ir aktorius renkuosi ne pagal talentą, o pagal žmogiškus dalykus. Jei jų yra, atsiras ir visa kita.

B.D.