Kaip aprengti 8 moteris

Franēois Ozono "8 moteris" galima analizuoti įvairiausiais požiūriais, tačiau rezultatas bet kuriuo atveju bus prisodrintas sinefiliškų prasmių ir aliuzijų. Todėl šįkart siūlome pažiūrėti į filmą kostiumų dailininkės Pascaline Chavanne akimis. Tekstas parengtas pagal reklaminę filmo medžiagą.

Įtaka

Franēois Ozonas pirmiausiai parodė man keletą klasikinių 6-ojo dešimtmečio prancūzų filmų, bet jų kostiumai pasirodė pernelyg nuobodūs. Mūsų nuomone, geriausi to laikmečio kostiumai yra "Technicolor" juosta nufilmuotose Douglaso Sirko ir Alfredo Hitchcocko filmuose. Jau 4-ajame dešimtmetyje Holivudas idealizavo aukštąją madą - George,o Cukoro filmuose drabužiai buvo tikras meno kūrinys, padedantis atskleisti žvaigždes.

Socialinis adekvatumas

Atidžiau pažvelgus į Cukoro filmą "Moterys" paaiškėja, kad jis neatitinka 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečių socialinių realijų. Filmo kostiumai prabangūs ir neįprasti. Mes norėjome, kad "8 moterų" kostiumai atrodytų adekvačiai. Tačiau filmui kuriami drabužiai nėra istorinė rekonstrukcija, todėl elgėmės gana laisvai. Pavyzdžiui, Fanny Ardant veikėja nebūtų avėjusi tokių batelių eidama per sniegą. Mūsų pasirinkimą nulėmė moterų santykiai. Drabužiai turėjo tapti tarpusavio konkurencijos ginklu.

Spalvų problema

Norėdamas atkurti "Technicolor" atmosferą, režisierius pasiūlė "paryškinti" spalvas. Tai sukėlė šiokių tokių sunkumų - bijojau, kad mano kostiumai taps pasibjaurėtini, kad jie neleis žiūrovui nė trupučio vizualiai pailsėti. Namo sienų spalvos grasino dar labiau išryškinti spalvingus kostiumus. Tačiau dar kartą peržiūrėjusi Douglaso Sirko filmus supratau, kad nesaikingumas galimas norint sudramatinti kostiumus. Tai suteikia personažui įtaigumo ir kartu sukuria atstumą. Režisierius norėjo pabrėžti šį skirtumą - kaip ankstesniame savo filme "Vandens lašai ant įkaitusių akmenų", kur netgi drabužiai atrodė dramatiškai. Todėl galima sakyti, kad filme "8 moterys" yra žydra veikėja, rožinė veikėja, žalia veikėja etc. Lygiai kaip papūgų stalas, kurį dekoratorius pastatė salone. Kad ir kaip būtų, juk filmavosi aštuonios žvaigždės, ir kiekviena turėjo matytis!

Inspiracija: Dioras

Šeštasis dešimtmetis buvo palankus madai. Jo išvakarėse, 1947 m., Christianas Dioras sukūrė revoliucingą "naują išvaizdą" (new look). Po Antrojo pasaulinio karo moterys troško iš naujo atrasti prarastą moteriškumą. Dioras tai suprato. Jis sugrąžino XX amžiaus pradžiai būdingus kirpimus ir atgaivino užmirštas madas, pavyzdžiui, siluetą pabrėžiantį korsetą, nedėvėtą karo metu. 1949 m. "Vogue" žurnale radau Robert’o Doisneau nufotografuotus korsetus. Taigi kelioms iš aštuonių moterų užsegėme korsetus! Nors rėmiausi prancūzų mada, svarbiausias šaltinis išliko Holivudas. 1947 m. Dioro madų demonstravimas vyko Niujorke, kur sukėlė visuotinį susidomėjimą. Neįtikėtina, kad būtent amerikiečių filmuose pirmiausiai pamatėme prancūzų dizainerių darbus! Tik po kurio laiko tuo susidomėjo ir prancūzų kinas.

Tiesioginės režisieriaus nuorodos

Kartu su režisieriumi pasinaudojome kai kuriomis amerikiečių filmų aliuzijomis. Catherine Deneuve vaizdinį įkvėpė Lanos Turner melodramos, Firmine Richard - namų šeimininkė iš Sirko "Gyvenimo imitacijos", Danielle Darrieux - uošvė iš Davido Lowello Richo "Madame X". Fanny Ardant vaizdiniui įtaką padarė Ava Gardner iš Johno Hustono filmo "Basakojė grafienė" (atkūrėme lygiai tokius pačius auskarus) ir Cyd Charisse iš Vincento Minelli "The Band Wagon". Isabelle Huppert veikėjos vaizdinys kurtas peržiūrėjus daugybę 6-ojo dešimtmečio amerikiečių filmų, kuriuose figūruoja pagyvenusios senmergės, paprastai rudaplaukės, personažas.

Žvaigždžių drabužiai

Pirmiausia aktorės aptarė savo kostiumų eskizus, ir tik po diskusijų su jomis buvo pasiūti drabužiai.

Catherine Deneuve domisi filmų kostiumais ir skiria tam daug laiko. Jos išmanymas man padarė didelį įspūdį. Be to, ir Yves’ui Saint-Lorainui Deneuve yra orakulas. Jis ką tik pristatė naują kolekciją, primenančią 6-ąjį dešimtmetį! Taigi Deneuve buvo puikiai informuota ir labai reikli.

Fanny Ardant veikėja visada scenoje. Ji - buvusi kabareto šokėja, kaip ir Avos Garder suvaidinta grafienė. Ji atvyksta iš kitos aplinkos apsimestinai santūri, bet patraukia dėmesį kaip žvaigždė, užsirišusi ant plaukų šalį. Jį nusimetusi aktorė pasilieka su prigludusia raudona ir juoda suknele. Režisierius norėjo, kad Ardant suknelė būtų taip glaudžiai aptempta, kad galiausiai atsisakyta netgi apatinių! Suzon, kurią vaidino Virginie Ledoyen, dėvėjo Dioro sukurtą pipirinę kepuraitę, kuri gerai derėjo su režisieriaus parinkta barbiškos rožinės spalvos suknele - taip ji tapo panaši į Anglijos studentę.

Emmanuelle Béart apsivilko sunkiai tikėtiną tarnaitės uniformą. Stipriai suveržta ji įgavo labai seksualią formą. Kostiumą papildė batai - nuoroda į Luiso Bunuelio "Kambarinės dienoraštį" (1964). Visi šie ženklai nurodo ją buvus namų šeimininko meiluže! Emmanuelle Béart sutiko su šiais perdėjimais ir netgi pasiūlė aukštesnius batus.

Augustine

Sunkiausia buvo paversti Isabelle Huppert griežta senmerge. Šią transformaciją įgyvendinti padėjo drabužių kirpimas ir spalva. Griežto kirpimo rūbai turėjo pabrėžti charakterio sausumą. Kostiumui parinkome nesėkmę lemiančią žalią spalvą - sutirštinome ją beveik iki beskonybės! Norėjome suteikti sadistiškumo atspalvį. Isabelle Huppert dievino savo kostiumą, su kuriuo ji bematant tapo personažu. Jos pasikeitimą išreiškia aptemta kaip Džildos suknelė - ir aktorė ją nusimeta! Būtinai reikėjo, kad ji taptų kitų moterų verta varžove. Netgi geriau, kad suknelė, kartą užsivilkta Catherine Deneuve Gabi, suteikė Huppert vaidinamai blogai seseriai galimybę atsikirsti Gabi. Įdomu, kad jos senas mergautinis rūbas geriau tinka seseriai! Tai tik patvirtina, kad niekas negali būti pranašesnis už Gabi, nesuprantančią, kodėl visi vagia jos daiktus.

Parengė L.K.