Po didinamuoju stiklu

Eimantas ir Leonas Pivoriūnai. "Žaidžiame Mozartą" U. Aršvilaitės nuotr.

Šiuolaikinė dailė Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo pasidarė daug laisvesnė ir įvairesnė temų, atlikimo technikų, žanrų (arba ribų tarp žanrų nykimo) požiūriu ir, rodos, įgijo visas įmanomas demokratines teises. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Paradoksalu, tačiau jai vis dar trūksta parodinių erdvių: lankomų, didelių ar mažesnių, oficialių ir alternatyvių.

Šis erdvių trūkumas jaučiamas patiems dailės kūrėjams nuogąstaujant, kad gerą parodinę erdvę šiais laikais sunku susirasti arba už ją reikia mokėti, o tai dalį kūrėjų įžeidžia, nes jie jaučia turintys išskirtines teises visuomenėje. Ekspozicinių plotų stygius juntamas ir spaudoje pasirodančiose recenzijose, kur nuolat figūruoja tose pačiose erdvėse rengiamos parodos ar projektai. Tam galima rasti keletą paaiškinimų. Viena vertus, kritikai, kurie stengiasi ne tiek aptarnauti dailę, kiek skatinti jos raidą, o neretai ir kelti savo profesinę kompetenciją, intuityviai (arba sąmoningai) renkasi tas erdves, kuriose gali atlikti savo nereferuojančias (G. Mažeikio terminas) funkcijas. Kita vertus, tokia erdvinė situacija kritikai yra savotiškai paranki, nes vienų ar kitų reiškinių svarbumui, savalaikiškumui ir kokybei nustatyti pakanka sužinoti, kur ir kas juos pristato, ar jie patenka į tas erdves, kurių institucinis skėtis legitimuoja juos įvairialypiame šiuolaikinės dailės diskurse. Dailės kritikos dėmesys netolygiai pasiskirsto po labai glaustą Lietuvos šiuolaikinės dailės lauką ir suponuoja keistas situacijas: nuolatinis tų pačių erdvių linksniavimas nukelia į nebūtį visas likusias, tarsi jos visai neegzistuotų. Aišku, nevertėtų dėl visko kaltinti vien kritikos. Artumo perteklius šiuolaikinės dailės lauke ir alternatyvos nebuvimas (arba jos nematomumas) įcentruoja daugelį šiuolaikinės dailės įvykių ir sudaro gana didelį įtampų lauką, kuriame vienos erdvės absorbuojamos, o kitos patenka po didinamuoju stiklu.

Patekimas į šią zoną garantuoja matomumą, tačiau kartu reikalauja ne mažiau pastangų išlaikyti dėmesį ir kylančias įtampas paversti dailės procesų raidą skatinančiais, naują kokybę kuriančiais impulsais. Tačiau, pasirodo, to siekia ne visi besiveržiantys į dėmesio lauką. Kartais jie tiesiog trokšta parodyti, kas šiuo metu vyksta tose už centro ribų esančiose, tarytum šešėlinėse erdvėse. Tiesiog rodymas tampa pagrindiniu tikslu, įrodančiu dailės ir jų kūrėjų gyvybingumą, neatsižvelgiant į kitas parodų teikiamas perspektyvas.

Šiame kontekste galima būtų aptarti du tokių parodų atvejus. Pirmas – Šiuolaikinio meno centre atsidariusi Lietuvos dailininkų sąjungos organizuota grafikos ir skulptūros paroda "Erdvė, plokštuma, kūnas", kurioje stengiamasi pristatyti naujausius, geriausius ir efektyviausius (citata iš spaudos konferencijos) šiuolaikinės dailės kūrinius. Pristatymas vyksta visose ekspozicijos erdvėse, tirštai užpildytose kūriniais, kuriuos apžiūrėjus kyla deja vu įspūdis. Šį įspūdį kelia ne vien kitose parodose jau matyti kūriniai (nors ir teigiama, kad visi jie yra naujausi, o dalis sukurta specialiai šiai parodai), bet kartais net ir identiškos praėjusiais metais šiuolaikinės dailės kvadrienalėje panaudotoms kūrinių eksponavimo vietos. Be abejo, ekspozicijos architektūrą tokios kūrinių gausos atveju buvo itin sunku subalansuoti, bet daugelis autorių, matyt, rinkosi savo kūriniams vietas pagal matomumo rodiklius, o tai sutrukdė sukurti vientisą parodos audinį. Parodos neįmanoma aprėpti taikant formos, turinio ar pan. vertinimo kategorijas, nors pats pavadinimas lyg ir sufleruoja, kad joje akcentuojami trys dėmenys – erdvė, plokštuma ir kūnas. Galima, aišku, sėkmingai ją aprašyti vadovaujantis subjektyviais kriterijais ir įspūdžiais (kas greičiausiai ir bus padaryta kitose publikacijose). Parodoje eksponuojami grafikos ir skulptūros sekcijų atstovų darbai, kurie praėjo griežtą atrankos komisiją. Įdomu tai, kad atrankos komisijos nariai vadinami parodos kuratoriais, nors formaliai atlieka vertinimo komisijos funkcijas (kaip diplominių darbų gynimo metu). Parodos atidarymo metu kuratoriai buvo kviečiami atsiskaityti prieš gausią auditoriją už savo ir dailininkų atliktą darbą. Atsiskaitymas įvyko sėkmingai, tačiau žvelgiant į kūrinių visumą pro žiūronus ir mėginant nustatyti dailės raidos perspektyvas horizonto nesimato.

E. Urbonavičius. "Užupio stogai" J. Fominos nuotr.

Unikalus to paties rodymo tikslo siekiančios parodos pavyzdys yra dabar Rotušėje vykstanti tarptautinė (joje dalyvauja keli dailininkai iš Suomijos, JAV ir kitų šalių) Užupio menininkų paroda "Namas prie upės". Parodoje eksponuojami daugiau nei 20 dailininkų darbai, o ji skiriama "Alternatyvaus meno centro" (dabar – Užupio meno inkubatoriaus) įkūrimo 10 metų sukakčiai paminėti. Pats šio renginio atsiradimo faktas nėra stulbinantis, nes Užupio rajonas (jo gyventojų vadinamas respublika) jau visą dešimtmetį pristatomas vilniečiams ir miesto svečiams kaip nepriklausoma alternatyvios kultūros ir neribotos meninės raiškos erdvė, kurioje palaikomos ir įgyvendinamos įvairiausios kūrybinės iniciatyvos – jau minėta Užupio meno inkubatoriaus veikla, koncertai, Teatriuko pasirodymai. Įvairiausios kūrybos formos čia puikiai sugyvena vienoje erdvėje ir minta savo vidiniais šaltiniais bei iš išorinės aplinkos gaunamais impulsais. Apžiūrėjus parodą, tampa aišku, kad daugelio dailininkų svarbiausias kūrybos motyvas yra pats Užupio rajonas su savo istorija, gamta, namais ir skersgatviais. Vienintelis išorinės aplinkos paskatinimas kurti greičiausiai yra paties rajono kitoniškumo pabrėžimas, įrodymas, kad šiose erdvėse gimsta, tarpsta ir cirkuliuoja gausybė idėjų, kurios gali būti realizuojamos čia ir dabar. Tačiau šios nuolat deklaruojančios savo nepriklausomybę respublikos veikla neišsitenka savo erdvėse ir meta iššūkį reprezentacinei miesto erdvei, o kartu ir savo nepriklausomybei. Kaip žinia, institucionalizuotas avangardas pereina į istorinių reiškinių kategoriją, o tai savaime stabdo jo, kaip alternatyvos, raidą. Bet vėlgi, iškeliant rodymą kaip vieną svarbiausių renginio organizavimo prielaidų, galima nepaisyti jokių formalių institucinių apribojimų, vienos ar kitos erdvės politinio ir visuomeninio konteksto implikacijų. Užupio menininkai atsiskaito prieš Vilniaus miesto bendruomenę ir patenkina savo viešo pasirodymo poreikį.

Šis straipsnis, iš pradžių sumanytas kaip vienos parodos recenzija, virto ištisa šiuolaikinės dailės eksponavimo erdvių bei paties eksponavimo tikslų analize. Laikantis formalių žanro taisyklių, visos analizės reikalauja išvadų. Šioje vietoje pateiksiu vieną pastabą. Šiuolaikinės dailės eksponavimui nebūtinai reikalingos po didinamuoju stiklu patenkančios erdvės. Greitkelio galerija "Vilnius–Kaunas" buvo realizuota idėjų lygmeny atvirukų pavidalu, tačiau tai nesutrukdė jai irgi būti paminėtai šio laikraščio puslapiuose, vadinasi, tapti matomai.