Apie sielos nuovargį

Pagrindinio Guso Van Santo filmo "Paskutinės dienos" ("Last Days", JAV, 2005) herojaus Bleiko veidą pamatysime tik kartą – tada nustebins jo beveik vaikiška išvaizda. Visą filmą regime tik jo figūrą – ekrane nuolat be tikslo juda pavargęs, paliegęs, apsvaigęs nuo narkotikų jaunuolis. Filmo pradžioje Bleikas (iš Bernardo Bertolucci "Svajotojų" pažįstamas, bet labai pasikeitęs Michaelas Pittas) grįžta į savo didelius apleistus namus, kuriuos supa nuostabiai gražus parkas. Jaunuolio niekas nelaukia, nors namuose gyvena, miega, kuičiasi ar net bando papasakoti apie savo išgyvenimus kažkokie žmonės. Jie taip pat apsvaigę nuo narkotikų, vos apverčia liežuvį. Į namą kartais užklysta atsitiktiniai žmonės – "Geltonųjų puslapių" vadybininkas, du jauni ir naivūs mormonai, kurie ieško dar vienos lengvatikės, už save naivesnės "aukos". Bleikas su jais bendrauja, bet akivaizdu, kad jis yra jau kitoje tikrovėje. Ir visai ne dėl narkotikų. Gusas Van Santas beveik iškart leidžia suprasti, kad filmas kalba apie mirties tikrovę, tiksliau, jos nuojautą. Gal todėl jis ir savo herojų pavadino Bleiku, o ne subkultūros legenda – "Nirvanos" Kurtu Cobainu, nors filmas ir pasakoja apie paskutines šio žmogaus dienas. Tačiau neprisirišdamas prie konkrečių žmonių ir faktų režisierius yra daug laisvesnis. Laisvesnis yra ir žiūrovas, kad ir toks kaip aš, kuriam visiškai nesvarbi "Nirvana", kuris kartu su kitais Kurto Cobaino gerbėjais visame pasaulyje neišgyveno jo mirties, – man tai buvo tik žinutė laikraštyje apie savižudišką dar vieno popkultūros dievaičio mirtį. Matyt, todėl ir galėjau žiūrėti filmą kaip universalų pasakojimą apie žmogų, priartėjusį prie mirties ribos. Pasakojimą, kuriame visiškai nesvarbu nei narkotikai, nei Bleiko draugų abejingumas, nei šlovės našta. Mirštama ne nuo to.

Kadaise prieš mirtį Pieras Paolo Pasolini parašė pranašiškas eilutes, kurios skamba maždaug taip: "Pasaulis jau nebenori manęs, bet dar apie tai nežino". Būtent šias eilutes ir prisiminiau žiūrėdama "Paskutines dienas". Gusas Van Santas tarsi materializuoja tą pasaulio ir kartu savo herojaus būseną. Tai jis daro itin subtiliai – priversdamas stebėti keistai išretėjusią Bleiko tikrovę, įsiklausyti į kadre skambančius balsus (garso takelio meistriškumas kelia didžiulę pagarbą), sulaikius kvapą sekti beveik nepastebimus kameros judesius. Kurti filmą, kuriame svarbiausia yra būsena, – nepaprastai sunku, net neįmanoma. Tačiau pastaraisiais metais Gusas Van Santas vis labiau tolsta nuo savo įvaizdžio. Pabuvęs tradiciniu amerikiečių nepriklausomuoju ("Vaistinių kaubojus"), amerikiečių dramos atsinaujinimo viltimi ("Gerasis Vilas Hantingas"), postmodernistu (nepavykęs Hitchcocko "Psichopato" perdirbinys), jis priartėjo prie europietiško kino eksperimentų su forma ir turiniu (Kanų "Auksinę palmės šakelę" pelnęs "Dramblys"). Būdamas didžiuliu Belos Tarro ir Aleksandro Sokurovo (mano galva, dabar jie vieninteliai dar eksperimentuoja su kino kalba) gerbėju, Van Santas ir pats nevengia panašių eksperimentų. "Paskutinės dienos", be abejo, įrodo režisieriaus nuoseklumą ir užsispyrimą nepaisyti pagrindinei srovei įprastų taisyklių. Kartu filmas įrodo, kad pastaruoju metu vis dažnesni kritikų tvirtinimai, esą kinas gręžiasi į 7-ojo dešimtmečio kalbos atradimus ir stilių, yra teisingi. "Paskutinės dienos" savo dvasia ir nuotaika iš tikrųjų artimesnės Michelangelo Antonioni susvetimėjimo poemoms ir jaunojo Jeano-Luco Godard’o formos akibrokštams, nei tam, kas vyksta šių dienų jaunųjų kine, kuris, regis, visiškai pasidavė Amelijos iš Monmartro kerams. Van Santas visiškai laisvai elgiasi su laiku – iš pradžių parodęs scenos pabaigą, po kelių epizodų jis vėl ją pakartoja, tik jau parodydamas jos pradžią. Tos keistos laiko spiralės tik dar labiau pabrėžia pagrindinę filmo temą – gyvenimą mirties jau pažymėtoje erdvėje ir laike. Mirties dar nėra, bet jos dvelksmas jau juntamas visur – ir tame fantastiškame sode, po kurį blaškosi Bleikas, ir apsilupusiuose sienų apmušaluose, ir net jo povyzoje. Van Santas sugeba parodyti mirtiną sielos nuovargį, kai išėjimas atrodo vienintelė įmanoma išeitis. Vizualinis filmo grožis sukuria keistos meditacijos lauką: nesuvokiantis, kas vyksta aplink, Bleikas tarsi atsisveikina su pasauliu, kuris jam buvo negailestingas. Jis jau žygiuoja nematomais keliais, kurie pasibaigs vieną rytą, kai į sodo namelį užklydęs darbininkas ras sustingusį kūną. Van Santas nerodo mirties akimirkos – gal todėl, kad tikroji mirtis Bleiką ištiko daug anksčiau.

"Paskutinės dienos" – neįprastas ir todėl pažeidžiamas filmas. Jį labai lengva sukritikuoti. Tačiau daug sunkiau yra jį suprasti. Kad ir kaip būtų, Gusui Van Santui negali priekaištauti dėl pozos ar dirbtinumo. Filmas yra atviras kiekvienam, nors kartą pajutusiam priartėjusią ribą.

Živilė Pipinytė