Pavasaris su VI lenkų filmų savaite

"Mano Nikiforas"

Balandžio 21–27 d. "Forum Cinemas Vingis" ir balandžio 28 – gegužės 3 d. "Skalvijos" kino centre vyks jau tradicinė lenkų kino savaitė. Lenkų kultūros institutas Vilniuje pristatys garsiausius paskutinių metų filmus, retrospektyvines Krzysztofo Kieślowskio ir Lodzės kino mokyklos studentų filmų programas bei susitikimus su aktore Małgorzata Kożuchowska ir režisieriumi Krzysztofu Zanussi.

Vieno lenkų "moralinio nerimo kino" kūrėjų Felikso Falko filmas "Antstolis" ("Komornik", 2005) jau susirinko svarbiausius lenkų kino apdovanojimus ir parodytas ne viename festivalyje. Tai pasakojimas apie naujųjų laikų didvyrį – skolų išmušinėtoją antstolį Liuceką (Andrzej Chyra). Jokių moralinių normų nepaisymas, bet kartu ir fanatiškas noras būti geriausiam atveda Liuceką į tragišką praregėjimą.

Naujausio kito garsaus šios lenkų kino krypties kūrėjo Krzysztofo Zanussi filmo "Persona non grata" (2005) herojus diplomatas Viktoras (Zbigniew Zapasiewicz) gedi savo mirusios žmonos. Viktoras sutinka aukštą Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareigūną Olegą (Nikita Michalkovas), su kuriuo jie draugavo prieš dvidešimt metų. Tada Viktoras buvo politinio pogrindžio veikėjas, o Olegas – karjerą pradedąs sovietų diplomatas. Tačiau Viktoras įtaria, kad Olegas buvo specialiai infiltruotas į pogrindį ir kad jo žmona buvo Olego meilužė…

Pernai visame pasaulyje paminėto "Solidarumo" dvidešimt penkerių metų jubiliejaus proga sukurtame filme "Solidarumas, Solidarumas…" ("Solidarność, Solidarność…", 2005) į sovietų bloką sugriovusį judėjimą pažvelgė trylika įvairių kartų režisierių – tarp jų ir Juliuszas Machulskis, Janas Jakubas Kolskis, Krzysztofas Zanussi, Piotras Trzaskalskis, Andrzejus Wajda, Malgorzata Szumowska. Jų trumpo metražo filmai skirtingi – tai ir dokumentiniai etiudai, ir vaidybinės juostos, ir videoklipai, tačiau juos sieja gana ironiškas požiūris į naujausių laikų istoriją.

Analizuoti šių dienų problemas ėmėsi jaunieji kūrėjai. Filmą "Odė džiaugsmui" ("Oda do radośći", 2005) sukūrė Lodzės kino mokyklos absolventai Anna Kazejak-Dawid, Janas Komasa ir Maciejus Migasas. Jie rodo šių dienų Lenkiją ir savo bendraamžius, kuriems iškyla bedarbystės ir emigracijos klausimai.

Leszeko Wosiewicziaus filmo "Kryžkelės kavinė" ("Rozdroże Café", 2005) herojai – taip pat ambicingi jauni provincialai. Siekdami pagerinti savo finansinę padėtį jie suplanuoja nusikaltimą.

Vienas populiariausių pastarųjų metų lenkų filmų "Niekados!" ("Nigdy w życiu!", 2004) sukurtas pagal Katarzynos Grocholos romaną, o filmo herojė Judita vadinama lenkiškąja Bridžita Džouns. Vieną dieną vyras pareiškia, kad išeina pas kūdikio besilaukiančią meilužę, tėvai praneša, kad skiriasi. Išvaryta iš namų Judita su paaugle dukra ryžtasi nusipirkti žemės ir pasistatyti namą. Pagrindinius vaidmenis Ryszardo Zatorskio filme sukūrė Danuta Stenka, Janas Fryczas ir Arturas Zmijewskis.

Roberto Glinskio filmas "Rupūžės kurkimai" ("Wrożby kumaka", Lenkija, Vokietija, 2005) – Nobelio premijos laureato Günterio Grasso romano ekranizacija. Filmo herojė Aleksandra (Krystyna Janda) gimė Vilniuje, bet dabar ji gyvena Gdanske. Į jį po keturiasdešimties metų sugrįžta Aleksandras (Matthias Habich). Jis paliko Gdanską taip pat 1945-aisiais. Jie trokšta vokiečių ir lenkų susitaikymo. Kai kurie šio filmo epizodai filmuoti Vilniuje, juose pamatysime ir lietuvių aktorius – Jolantą Dapkūnaitę, Arūną Sakalauską ir kt.

Krzysztofo Krauze’s filmas "Mano Nikiforas" ("Mój Nikifor", 2004) pelnė dešimtis tarptautinių festivalių apdovanojimų. Tai pasakojimas apie vieną garsiausių dailininkų primityvistų Nikiforą. Pateikiame sutrumpintą režisieriaus interviu, išspausdintą žurnale "Kino" (2004, Nr. 6).

Filme "Skola" (pernai jis buvo pripažintas svarbiausiu nepriklausomybės laikotarpio lenkų filmu – red.) pamatėme, kad aplinkybės gali net geriausius žmones priversti daryti blogus darbus. "Nikifore" rodai visai kitokį pasaulį.

Po "Skolos" jaučiau, kad turiu rasti naują perspektyvą – pereiti į "saulėtą gatvės pusę". "Nikiforas" gimė ne per vienerius metus. Scenarijų parašiau treji metai prieš filmui gimstant, palyginti greitai pavyko gauti pinigų, net pradėjome rengtis filmuoti Krinicoje, bet staiga supratau, kad nesu pasirengęs. Dar buvo ne laikas.

Sako, kad turėjote net keturiolika scenarijaus versijų.

Iš pradžių galvojome apie novelių filmą. Penkios istorijos turėjo pasakoti apie žmones, kurie nusipirko Nikiforo paveikslėlių ir šis įvykis pakeitė jų gyvenimą. Veiksmas judėjo atgal – nuo mūsų dienų iki 1945-ųjų. Po daugybės diskusijų, abejonių vis dėlto grįžome prie pirmosios scenarijaus versijos – Nikiforo ir Mariano Włosińskio draugystės istorijos.

Nikiforas sutiko Włosińskį gyvenimo pabaigoje.

Nikiforas buvo atrastas keliskart. Iš pradžių – prieš karą, po karo jį buvo atradusi Banachų šeima. Norėjome, kad mūsų filmas būtų Nikiforo "atradimas" dar vienai kartai. Filmo veiksmas apima tris mėnesius 1960-aisiais (Nikiforo ir dailininko Włosińskio draugystės pradžia), dvi 1967-ųjų dienas (didžioji retrospektyvinė Nikiforo paroda "Zachętos" galerijoje) ir vieną dieną 1968-aisiais – Nikiforo mirtį.

Kartu su Marianu Włosińskiu Krinicoje stebėjome, kaip filmuojama scena, kai Nikiforas pasibeldžia į jo dirbtuvės duris. Žiūrint į Nikiforą suvaidinusią Krystyną Feldman Włosińskio akyse pasirodė ašaros. Jis pasakė, kad stebi savo gyvenimą antrąkart. Nikiforas tada įėjo ir pasiliko jame jau iki galo.

"Kryžkelės kavinė"

Nikiforas atėjo pas Włosińskį trumpam, bet pasiliko septyneriems metams. Nikiforo gyvenimo pabaigoje Włosińskis jį nešiojo ant rankų, prausė, laikė už rankos, kai po infarkto jam darė injekciją tiesiai į širdį. Kai paaiškėjo, kad Nikiforas serga atvira tuberkuliozės forma, Krinicoje jam užsidarė visų "padorių namų" durys, iš baimės užsikrėsti deginti jo paveikslėliai. Włosińskis liko jam ištikimas. Prisiminkime: jis turėjo žmoną ir du vaikus, o darbas po vienu stogu su džiovininku tada tikrai buvo pavojingas. Tai komplikavo asmeninį Włosińskio gyvenimą.

Mano tėvas pasakojo, kad Krinicos turistai ir vasarotojai šaipėsi iš Nikiforo, bet ir šiek tiek jo bijojo. Ar Nikiforas dėl to jaudinosi?

Ne, laimei, jo klausa buvo labai silpna. Jis girdėjo ne viską. Tačiau jis nuliūdo, kai kažkas pajuokavo, kad jo paveikslėliuose šventieji nėra elegantiški. Jis labai susijaudino, vėliau jo šventieji visada vilkėjo baltus marškinius ir ryšėjo kaklaraiščius. Jis tai darė Dievui, ne žmonėms.

Nikiforas norėjo, kad jo šventieji atrodytų elegantiškai, o kaip rengėsi pats?

Taip, kaip manė, kad turi rengtis dailininkas. Jis turėjo šventinį kostiumą – cerkvei, Dievui. Jis buvo labai praktiškas, tačiau niekad nebūtų priėmęs dovanų skėčio saulėtą dieną. Nikiforas imdavo iš žmonių tik tai, kas jam būdavo būtina.

Geriausius kūrinius Nikiforas sukūrė 3-iajame ir 4-ajame dešimtmečiais.

Gražiausi paveikslai buvo sukurti tada, kai Nikiforas gyveno arklidėje. Per karą labai susilpnėjo jo sveikata. Po karo per "Vyslos" akciją lemkai buvo deportuoti. Nikiforą taip pat deportavo, bet jis pabėgo. Grįžo į Krinicą, nes negalėjo gyventi kaime, kur jam buvo paskirta. Kaime nebuvo namų, kuriuos jis galėtų piešti, nebuvo klientų. Kai 6-ajame dešimtmetyje atsirado pirmi rimti jo paveikslų pirkliai, jis pradėjo skubėti. Jis pats jautė, kad nebetapo taip gerai kaip anksčiau.

Filmas pasakoja apie Nikiforą, bet iš esmės jis universalus?

Kai menininkas yra pernelyg priklausomas nuo pasaulio – sėkmės troškimo, populiarumo, pinigų, jis praranda talentą. Kūryba turi būti nesuinteresuota. Jei norime gauti per daug, menas nyksta. Nikiforas buvo labai talentingas. Šis neįgalus žmogus, kurio liežuvis buvo suaugęs su gomuriu, neprigirdintis, menko ūgio, turėjo didžiulę vidinę laisvę. Jam niekad nekildavo dilema, ar tai, ką jis daro, kam nors patinka, ar ne.

Paradoksas, bet vidinė laisvė atsirado ir dėl neįgalumo.

Aukščiausią lygmenį menas pasiekia tik tada, kai išsilaisviname iš savojo "aš". Negalima galvoti "aš rašau", "aš piešiu", "aš filmuoju". Nerimaudami, kaip tas "aš" pasirodys pasauliui, prarandame intuiciją, pradedame sekti kitais, liaujamės kalbėję savo balsu. Parsiduodame. Nikiforas niekad nieko netaisydavo, jis nežinojo, kas yra trintukas. Jis atsikeldavo anksti ryte, sušlapindavo pirštus, pasitrindavo jais akis ir eidavo tapyti. Per pietus suvalgydavo bandelę, grįždavo namo ir pradėdavo piešti. Taip jis gyveno metų metus, dešimtmečius.

Ar Nikiforas mokėsi piešti?

Jei taip galima pasakyti, jis mokėsi tapybos cerkvėje, iš ikonų. Ikonose nutapyti šventieji jam buvo artimi, nes tylėjo taip pat, kaip jis. Matejkos "Žalgirio mūšis" Nikiforui turėjo atrodyti labai triukšmingas.

Kai kurios jo koncepcijos stulbina, pavyzdžiui, padidintų portretų serija.

Ir tai jis darė gerokai anksčiau nei atsirado popartas! Anksčiau už Andy Warholą. Įdomu palyginti: jie abu buvo lemkai, menko ūgio, beveik akivaizdžiai androginiški.

Buvai kada nors sutikęs Nikiforą?

Tik kartą. Pamenu, jis sėdėjo ir tapė. Bijojau jo. Krinicoje jį lydėjo prasta šlovė. Moterys turgavietėje pasakodavo, kad jis užkalba karves ir šios neduoda pieno, kad jis yra parazitas, kurį reikia suimti ir išvežti kur nors toli.

Jis buvo svetimas, kitoks.

Būtent tai jam ir padėjo. Buvo paplitęs prietaras, kad jei blogai pasielgsi su svetimu, kitokiu, užtrauksi namams nelaimę.

Nikiforą suvaidino Krystyna Feldman. Netikėtas sprendimas.

Šis sumanymas man atėjo į galvą prieš kelerius metus Krinicoje. Taip susiklostė aplinkybės, kad tuo pat metu Krinicoje pasirodė ir ji. Kai Marianas Włosińskis pamatė aktorę, jis pašnibždėjo: "Štai Nikiforas". Krystyna primena Nikiforą ne tik išoriškai, gestais. Jos net ausys tokio pat dydžio kaip Nikiforo. Fizinis panašumas sutampa su dvasiniu. Krystyna turi labai nuoseklią žmonių ir pasaulio viziją, asmeninę vertybių sistemą, ji yra bekompromisiška ir kukli. Tada Krinicoje ji mus pakvietė pas save. Kambarys buvo beveik tuščias. Šalia lovos ant stalo gulėjo knyga ir obuolys. Visai kaip Nikiforo. Ji man papasakojo, kad savo namuose Poznanėje neturi nei skalbimo mašinos, nei šaldytuvo, net puodų.

Dostojevskio idiotai dabar mums neatrodo juokingi. Jie turtingesni tuo dvasingumu, kuris daugumai visada liks paslaptis.

O chasidų pasakojimai? Juose pilna dieviškų kvailių, kurie sinagogose galėjo tik švilpti, bet būtent tas jų švilpimas Dievui patiko labiausiai. Taip, Nikiforas buvo vienišas, buvo vienas, neturėjo šeimos. Ir toks benamis, neįgalus žmogus vis dar sugeba atkreipti į save dėmesį. Neįtikėtina. Todėl, kad jo laisvė tapo aukščiausios prabos kūrybos aktu. Jo laisvė nedaro skriaudos kitiems. Tai – laisvė nuo pasaulio.

Pagal Lukaszo Maciejewskio pokalbį parengė Kora Ročkienė