"Italai Olandijoje"

Dirigentas Rene Gulikersas

Vilniaus savivaldybės šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertinis sezonas išsiskiria savo koncertų temomis, kurias diktuoja nekasdieniškos koncertinio repertuaro įžvalgos: iškeliami netikėti instrumentų deriniai (fenomenalus eufonistas iš Anglijos Stevenas Meadas koncerte sausį) ar suaktualinama lietuviškos modernios muzikos klasika (ankstyvųjų J. Juzeliūno kūrinių koncertas Filharmonijoje, kur "Lygumų giesmėse" fantastiškai suskambėjo merginų choras, vedamas puikios P. Gylio rankos). Ir štai kovo gale – programa "Italai Olandijoje".

Olandijos vaidmuo Europos muzikos istorijoje labai svarbus. Nyderlandų polifonistai Renesanso metu diktavo pasaulio madas, iš jų Venecijoje mokėsi italai. Muzikos menas čia klestėjo baroko laikotarpiu, o ir šiandien Olandijos muzikinis gyvenimas – vienas intensyviausių pasaulyje.

Intrigą Šv. Kristoforo orkestro koncertui suteikė olandų dirigentas Rene Gulikersas – kelių solidžių dirigentų konkursų nugalėtojas, Hamburgo ir Miunsterio aukštųjų muzikos mokyklų orkestrų vadovas.

Štai įžymusis baroko italų meistras Pietro Locatelli net 40 metų gyveno Olandijoje, ir teisėtai laikomas tikru olandų kompozitoriumi, o Luca Lombardi – tai šiuolaikinis Olandijos kompozitorius, tad itališka tema radosi visiškai natūraliai. L. Lombardi kūrinys Lietuvoje suskambo pirmą kartą, ir pirmą kartą buvo atlikti nūdienos olandų kompozitorių Roberto Heppenrio bei jo mokinio Ronaldo Fordo kūriniai. Tačiau ir jie buvo inspiruoti italų muzikos: Heppenris panaudojo Pranciškaus Asyžiečio, o Fordas – senuosius Ottavio Rinuccini tekstus.

Dar vienas netikėtumas – baroko kompozitoriaus Unico van Wassenaerio (1692–1766) "Concerto armonico" Nr. 2. Wassenaeris kūrė anonimiškai, mat grafas, garsus politikas, nenorėjo skelbtis esąs kompozitorius, kad nepakenktų politinei karjerai. Ilgą laiką jo kūriniai buvo priskiriami kitiems žymiems kūrėjams – šiuo atveju Giovanni Pergolesi (vėlgi – italui). Tik 1979 m. paaiškėjo, kad šie koncertai priklauso kitam kompozitoriui – olandui. To nežinojo Igoris Stravinskis, rinkęs temas savo baletui "Pulčinela" ir užtikęs puikią Pergolesi melodiją. Tad tą patį kūrinį klausytojai Rotušėje galėjo išgirsti ir kaip Wassenaerio kompoziciją, atliekamą barokine maniera, ir interpretuotą žaižaruojančios Stravinskio dvasios.

R. Gulikersas pasirodė kaip virtuoziškos dirigento technikos, gyvo temperamento, universalaus muzikalumo menininkas. Kaip žinia, Šv. Kristoforo orkestrui nesvetimas yra autentiškas barokinis atlikimas, taigi tiek dirigento inspiracijos, tiek orkestro solistų ansamblio muzikavimo maniera puikiai atitiko viena kitą. Visiškai kitą pasaulį dirigentas ir orkestras atskleidė atlikdami romantišką, kiek tradicine maniera parašytą Lombardi kūrinį "Aubade". Ekspresyvi patetiška pradžia šiame vienos dalies kūrinyje ištirpsta spalvingoje pabaigos nirvanoje. Tokiu įspūdžiu dirigentas "nuspalvino" meistriškai vienu atsikvėpimu sugrotą poemą.

"Tikrųjų" olandų kūriniams Gulikersas pasitelkė puikią šiuolaikinės muzikos dainininkę Manon Heijne. Jos malonaus tembro sopranas, tiksli kamerinio dainavimo technika, lygus balsas gerai tiko abiejų kūrinių vokalinių partijų savybėms atskleisti. Heppeneris, jo žodžiais tariant, siekiąs atgaivinti ekspresyvią Monteverdi dvasią, kaip ir Lombardi, pasitelkė romantinį emocionalų pasakojimą primenančią muzikinę kalbą. Dainininkė pasirinko šiuolaikiškesnę dainavimo manierą ir mums gal pasirodė kiek šaltoka. Tačiau pulsuojančios ritmikos, repetityvinę muziką primenančiame Fordo kūrinyje jos balsas puikiai įsiliejo į bendrą instrumentų chorą. Šiaip Fordo kūrinys paliko geriausią įspūdį sava medžiagos ir formos darna.

Vakaro kulminacija reiktų laikyti Stravinskio siuitos "Pulčinela" atlikimą. Kartu su Šv. Kristoforo orkestru muzikavo ir Vilniaus pūtikų rinktinė, ji puikiai įsiliejo į bendrą ansamblį. Virtuoziškai grojo Šv. Kristoforo stygininkai, ypač orkestro solistų kvintetas, o iš pūtikų reikėtų išskirti įspūdingus fleitos, obojaus, klarneto, fagoto ir trombono solo numerius. Jie puikiai atskleidė dirigento sumanymą – commedia dell’arte kaukių paradą, kur teatrališkas efektų spindesys, ironija susiliejo į tikrą muzikos fejerverką. Gulikersas tarsi pats tapo Arlekinu, žarstančiu humorą, ugningai žaidžiančiu ir kartais liūdnai rymančiu. Tai buvo ypatingas meninis įvykis, sukėlęs susižavėjusios publikos šūksnius.