Laisvasis Baltarusijos pogrindis

"Kvėpavimo technika beorėje erdvėje" M. Macevičiaus nuotr.

Kiekvienais metais organizuojantis kaimyninių šalių šiuolaikinės dramaturgijos forumus, šiais metais Jaunimo teatras Lietuvos žiūrovus susipažino su unikaliu reiškiniu – Baltarusijos pogrindyje veikiančiu Laisvuoju teatru.

Vienintelės Europos šalies, iki šiol gyvenančios autoritarinio režimo sąlygomis, kultūrinė ir meninė raida yra stabdoma griežtos cenzūros, o bet koks bandymas kalbėti aktualiomis šio laiko temomis valdžios pripažįstamas kaip tabu. Prieš metus sutuoktinių dramaturgų Nikolajaus Chalezino ir Natalijos Koliados organizuotas tarptautinis šiuolaikinės dramaturgijos konkursas, inicijavęs kūrybinių jėgų susivienijimą, netikėtai išaugo į pogrindyje veikiantį teatrą. Atmesdamas valstybiniuose teatruose vyraujantį klasikinį repertuarą, Laisvasis teatras drąsiai nuvainikuoja merdinčias istorinių kunigaikščių ir karalių figūras ir stato šiuolaikinių autorių pjeses, atvirai kalbančias apie visuomenės problemas – savižudybę, narkotikus, dvasinius sopulius. Turėdamas Europoje įtakingų globėjų – britų dramaturgą Tomą Stopardą ir buvusį Čekijos prezidentą Vaclovą Havelą, – teatras vis dėlto apsaugotas nuo griežtesnių represijų (išskyrus areštą arba kalėjimą) ir turi galimybę išvykti gastrolių.

Penkias dienas Vilniuje trukęs Laisvojo teatro forumas prasidėjo šiuolaikinių Baltarusijos dramaturgų pjesių skaitymu. Konstantinio Stešiko "M.m. Scenos iš gyvenimo" skaitymas, režisuotas Balio Latėno, ir Laisvojo teatro prodiuserio Nikolajaus Chalezino alegorinės pjesės "Aš atėjau" pristatymas (rež. Sakalas Uždavinys) tapo ramiu forumo startu. Baltarusijos gyvenimo klimatas ir pogrindinio teatro deklaruojama laisvė labiausiai atsiskleidė Vladimiro Ščerbano spektaklių metu.

Pradinė nuojauta, kad greičiausiai pateksiu į teatralizuotą politinės opozicijos mitingą, nepasiteisino. Kultūrinė atmintis, susijusi su Lietuvoje spaudos draudimo metais veikusiu mėgėjų sąjūdžiu, slaptais lietuviškais vakarais, kai gimtasis žodis ir tautinės savimonės ugdymas, pasitelkus teatrinę formą, buvo svarbiau už meninį aspektą, sufleravo būtent tokį – vienpusiškai ideologinį – Laisvojo teatro pavidalą. Režisieriaus V. Ščerbano spektaklis "Mes. Autoidentifikacija" pagal trijų baltarusių dramaturgų K. Stešiko, P. Priažko ir P. Rasolko pjeses įrodė, kad šiuo atveju galimos kultūrinės paralelės negalioja.

Trijų pjesių koliažas apima keletą temų: pradedant Nacionalinės Minsko bibliotekos statybininkų kalba – savotiška socialine kritika (pjesėje statybininkų dialogai neišgalvoti, remtasi autentišku garso įrašu, padarytu statybos aikštelėje), necenzūrine tirada, kurios esmė, išvertus į literatūrinę kalbą, būtų: "Nu ir kuriam galui ta biblioteka reikalinga", baigiant šeimyninio gyvenimo, tarpusavio santykių, laisvės problemomis.

Nesinorėtų kalbėti patoso kupinu tonu ar nukrypti į panegiriką, tačiau Laisvojo teatro aktorių energija ir profesionalus techninis pasirengimas ypač nustebino. Ko gero, tai, kad Laisvajame teatre vaidinantys aktoriai yra ne ideologiškai orientuoti mėgėjai, o profesionalūs valstybinių teatrų artistai, yra vienas iš pogrindinio teatro fenomenų. Laisvojo teatro internetiniame tinklalapyje www.dramaturg.org publikuojamame interviu valstybinio teatro aktorė Jana Rusakevič teigia, kad Laisvasis teatras "yra vienintelė vieta, kur galima jaustis laisvam". Meninės raiškos alkis dirbant griežtai valstybės kontroliuojamuose teatruose, cenzūros slopinama aktorių kūrybinė energija galimybę išsiveržti visu pajėgumu randa tik Laisvojo teatro scenoje.

"M.m. Scenos iš gyvenimo" M. Macevičiaus nuotr.

Iš viso baltarusių repertuaro savo menine forma ir stilistika labiausiai išsiskyrė V. Ščerbano režisuota "Džinsų karta". Visuose Laisvojo teatro spektakliuose akcentuotas vaidybinis aspektas šiame spektaklyje užleido vietą tekstui. "Džinsų karta", parašyta Laisvojo teatro iniciatorių Nikolajaus Chalezino ir Natalijos Koliados, buvo atlikta paties pjesės autoriaus, viso spektaklio metu prie pulto gyvai grojant diskžokėjui. Dvi valandas trukęs autentiškas N. Chalezino pasakojimas apie sovietiniais metais vykusius legendinius plokštelių mainus, išsvajotus džinsus ir magnetofoną, keliones į netolimą užsienį, t.y. Druskinininkus, vėliau siūlu kalėjime raikomą dešrą, pažintį su žmona, be žinios dingusius giminaičius, papildytas skanduotėmis "ja svaboden", publikos emocijas įkaitino iki maksimumo. Turint omenyje Baltarusijoje butuose ir baruose slaptai vykstančius Laisvojo teatro pasirodymus, nesunku įsivaizduoti spektaklio įtaigumą ir provokacinę jėgą.

Britų brutaliosios dramaturgų bangos atstovės Sarah’os Kane "4.48 Psichozė" Laisvojo teatro repertuaro kontekste tampa tiesą deklaruojančiu manifestu, atviru riksmu, iššaukiančiu Baltarusijos visuomenėje nutylimas problemas. Aktorių Olgos Šancinos ir Janos Rusakevič virtuoziškas duetas, vaidinantis metro didumo plotelyje, čia pat į veidą kvėpuojant su alaus bokalu sėdinčiam netyčia priklydusiam baro lankytojui (tokių buvo tikrai nemažai), sukūrė neįprastą energetiką, slogią įtampą, kurios nepajustum jaukiai įsitaisęs tamsioje, kad ir kamerinėje, teatro salėje. Kone transo apimtos aktorės, per valandą į atmosferą išmetusios maksimalų energijos kiekį, depresijos kamuojamos savižudės monologą pavertė itin atviru sergančios sielos klyksmu.

Manifestiniu spektakliu būtų galima laikyti Laisvojo teatro forumą vainikavusią "Kvėpavimo techniką beorėje erdvėje", sukurtą pagal rusų dramaturgės Natalijos Moščinos pjesę. Spektaklyje pasakojama nuo vėžio mirštančių jaunuolių (aktoriai – Jana Rusakevič ir Pavelas Rodak-Gorodnickis) meilės istorija, susipinanti su merginos motinos – aktorės visada tiesia nugara – egzistencialistiniu monologu. Naują religiją mėginantys išrasti studentai tampa išeities – oro gurkšnio – tragikomiškais ieškotojais. Spektaklis, kaip ir visi Laisvojo teatro pasirodymai, pasižymi aktorių techniniu preciziškumu bei ansambliškumu. Emocinė įtaiga ir aktualumas šiuo atveju nepriklauso nuo Baltarusijos konteksto.

Kartu su Laisvuoju teatru pogrindyje gyvuojančios ir dėl savo dainų tekstų valstybės persekiojamos (šalia tekstų apie moteris arba purviną vandenį čia nemažai politiškai atvirų eilių, šūkių: "Rabstvo kaput, Hitler kaput, Lukašenka f*** off") roko grupės "Draugas Mauzeris" ir "Sudaužyta vaikino širdis", pasirodžiusios bare "Bix", tik papildė Laisvojo teatro programą ir visiškai išskleidė meninio Baltarusijos pogrindžio panoramą.