Dailė

Palyginimo platforma

Apie šiuolaikinio meno institucijų santykius su dailininkų sąjungomis svetur

Renata Dubinskaitė

iliustracija
Roberta Vaigeltaitė. "Vilties Dievas Jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų". 2006 m.
J. Fominos nuotr.

Ta proga, kad Šiuolaikinio meno centre vyksta Lietuvos dailininkų sąjungos paroda, neišvengiamai vėl primenanti šių dviejų institucijų konfliktą, ŠMC kavinės pokalbių kuratorius Simonas Reesas balandžio ir gegužės pirmuosius trečiadienius paskyrė tam, kad klausytojai galėtų palyginti šią situaciją su kitų šalių patirtimis. Iš Švedijos ir Lenkijos pakviesti lektoriai papasakos apie šiuolaikinio meno institucijų santykius su dailininkų organizacijomis jų šalyse. Praėjusią savaitę pasakojimą pradėjo Andreasas Gedinas, "Index" šiuolaikinio meno fondo Stokholme kuratorių komiteto narys.

Visur tas pats

Neketinu perpasakoti paskaitos, noriu tik pasidalinti apmąstymais, kuriuos ji sukėlė. Neabejotinai priklausau tai kategorijai žmonių, kuriai atrodė, kad ŠMC ir LDS konfliktas yra visiškai specifinis vietos reiškinys, nulemtas konkrečių istorinių faktų (tokių kaip LDS lėšų skyrimas Parodų rūmų pastato statybai, absoliučiai pavydėtinas ir pavydimas šio statinio didumas bei puiki vieta senamiestyje, sovietinė dailininkų sąjungos sąranga, stipriai užsifiksavusi šios struktūros mentalitete, keistos, kone atsitiktinės Parodų rūmų virsmo į Šiuolaikinio meno centrą aplinkybės, šiuolaikinio meno edukacijos stoka ir t.t.). Jei ir būčiau ieškojusi analogijų, tai nebent kitose sovietinį penkiasdešimtmetį išgyvenusiose šalyse, patyrusiose tokį patį staigų lūžį.

O štai išvada po švedo Andreaso Gedino pasakojimo, palydėto kaip niekad gausių auditorijos klausimų, – visur, visur žaizdojasi tas pats tradicijos ir šiuolaikiškumo konfliktas. Nereikia nė sovietmečio. Net jei kalbame apie tos pačios menininkų organizacijos narius, vieni pasilieka prie senųjų meninių vertybių, o kiti kvestionuoja tradiciją ir nuolat keičiasi.

Švedijos fotografų asociacija skilo pati. Įdomu, kad ši asociacija įsteigta greta jau egzistavusios Fotografų sąjungos ir būtent siekiant šiuolaikiško požiūrio į fotografijos meną, tačiau didesnei daliai jos narių šiuolaikiškumo samprata taip ir liko nepakitusi nuo pat 7-ojo dešimtmečio. Kitaip tariant, įšalo kažkur vienoje raidos fazėje – vaikas senuko veidu. Ar nėra panašiai ir su LDS, kurios globojamų menininkų dalis savo laiku buvo novatoriškumo varikliai, sukūrę naujus stilius, patobulinę amatą, tačiau dabar tarsi įstrigę laike?

Tiesą sakant, tai labai dažna menininkų problema – nesugebėjimas peržengti jiems šlovę atnešusio stiliaus ribų. O ir stilius blogiausiu atveju sukarikatūrėja, išsigimsta, tapęs pats sau tikslu. (Bet tai nėra vien dailininkų problema. Tą patį galima pasakyti ir apie kai kuriuos šiuolaikinius menininkus, ir apie režisierius, kompozitorius, net apie scenos atlikėjus (pvz., kaip ryškiai dainininkai tampa savo vokalo manieros įkaitais, tokio pat pobūdžio muzikines frazes visą gyvenimą atlikinėdami vienu ir tuo pačiu būdu – na kiek gi galima?!).

Aišku, riba tarp vertybe laikomo individualaus braižo ir elementaraus užsikonservavimo sunkiai apčiuopiama. Kažkokiu mistiniu būdu kai kurių menininkų specifinė kalba nepraranda aktualumo ištisus dešimtmečius arba, bent jau kartais, sugrįžta į aktualijų sceną. Gal tai ir galėtų būti lakmuso popierėlis? Ar kūryba tik žadina nostalgiškus anų laikų prisiminimus, kartoja ir kartoja tą patį ir taip pat, ar kažkuo klibina šiandieną, daro įtaką meno raidai ir suvokimui?

Beveik neįmanoma pasilikti visiškai tokiam pačiam, jeigu gyvai domiesi tuo, kas vyksta dabar – čia ir kitur. Štai Simonas pasakojo ir apie Naujosios Zelandijos meną, kurį Šiuolaikinio meno centre pamatysime šią vasarą, apie meną šalies, kuriai pasaulis atsivėrė labai panašiu laiku kaip ir Lietuvai, apie menininkus, kurie per tą patį laikotarpį išbandė dešimt skirtingų tapybos stilių, savo produktyvumu užtvindydami sales. Šiuo pavyzdžiu nenoriu pasakyti, kad reikia išbandyti visas įmanomas raiškos priemones, kas gali būti suvokiama ir kaip blaškymasis, nežinojimas ko nori, madų vaikymasis ir pan. Kalbu apie žinių troškimą, smalsumą, naujovių ir kitoniškumo siekį, savo asmeninės patirties peržiūrėjimą. Nesvarbu, ar tau dvidešimt, ar penkiasdešimt, bet jei jau atsirado kažkas, vadinamas šiuolaikiniu menu, kažkokia nauja meninė strategija, nejau visai neįdomu iš tikrųjų įsigilinti, koks tai požiūris į realybę, meno kūrinį, suvokėją, juk Kitas ir Naujas turėtų savaime žadinti smalsumą... O tada nebeliktų noro linčiuoti.

Kai su pilnu autobusu Dailininkų sąjungos narių važiavau į užpraeitą Venecijos bienalę, negalėjau atsidžiaugti, kad šie žmonės taip viskuo domisi, tiek visko sau atranda būtent šiuolaikinio meno pasaulinėje parodoje. ŠMC ir LDS konflikto fone to negalėjau tikėtis. O vis dėlto, nepaisant pozityvaus siurprizo, karas (tarp institucijų, o ne žmonių) tęsiasi ir toliau. Tarsi pati sistema tam užprogramuota, o persikrauti negali. Tarsi Dailininkų sąjunga būtų kokia nors partinė struktūra, sumodeliuota opozicijai, subordinuojančiai asmenines jos narių nuomones: "Oficiali sąjungos nuomonė šiuo klausimu...".

Pasirodo, tradicijos besilaikančioms dailininkų sąjungoms visuotinai būdinga skaudintis. Kodėl šiuolaikinis menas priimamas kaip asmeninis įžeidimas, kaip šventvagystė?

Tai gali reikšti tik viena – nuosavos vertybės laikomos nekintamomis ir absoliučiomis. Pamirštama, kad ir patys savo laiku buvo novatoriai, stoję priešpriešon su dominavusiomis nuostatomis. Tarsi meno istorijai ir ypač XX jos amžiui nebūtų būdinga, kad nauja atsiranda paneigiant ar perdirbant sena...

Kai buvo organizuojama Švedijos fotografų asociacijos, vėliau virtusios "Index" šiuolaikinio meno centru, trisdešimtmečio paroda, siekusi apžvelgti, prisiminti visą jos istoriją ir kaitą, konservatyvieji nariai visiškai boikotavo renginį. Tiesa, pagal tai, kiek kartų jie nesėkmingai bandė versti "Index" valdžią, nuo LDS atsilieka labai stipriai.

Jei paklaustumėte, kokia nauda iš šio dviejų šalių situacijų palyginimo, pasakyčiau, kad man asmeniškai – susitaikymas. Jei tai ne konkrečių institucijų istorinis-buitinis konfliktas, o iš esmės – visur taip pat besireiškianti tradicijos ir šiuolaikiškumo, pastovumo ir dinamikos priešprieša, nemanau, kad kuri nors pusė apskritai gali būti laimėtoja. Nebent ūkiniu lygiu.

Mes vėluojame tikrai ne 50 metų. Jie visi jau rodyti ŠMC

O štai ir malonioji palyginimo dalis. Nežinau, iš kur turiu tokią nuostatą, kad visas žinias gauname penkiasdešimt metų pavėlavę, bet įtariu, kad iš kolektyvinės pasąmonės. Tiksliau tariant, suprantama, kad informacijos prasme dabar jau galima suspėti kartu su traukiniu (sakyčiau, bėgti šalia jo, o ne juo važiuoti, jau vien dėl to, kad per mažai tekstų teišversta, o keliavimo galimybės dar prieinamos toli gražu ne tiek, kiek reikėtų). Tačiau atsisukus atgal – penkiasdešimties metų tuštuma, skylė, kurią reikia užpildyti vejantis strimgalviais. Vadinasi, viskas, kas mane dabar džiugina kaip didžiausi teoriniai ir meniniai atradimai, tos pačios srities atstovams kitose šalyse jau vos ne pusšimtį metų yra įėję į kasdienę vartoseną, atgulę į smegenų stalčius, atsidūrę kritikai palankiu atstumu.

Todėl kol kas net nemėginu savęs statyti į lygią gretą, galiu konkuruoti tik taip pat vėluojančiame vietos kontekste. Nes "jie" tiesiog turi platesnį, o todėl ir gilesnį žinių spektrą, arba kažkokios šakos, pakraipos, teorijos, praktikos "tradiciją" (į kurią nebūtina lygiuotis, tačiau ir norint jai oponuoti tiesiog būtina ją turėti...).

Tačiau štai per paskaitą transliuotame vienos iš "Index" įkūrėjų interviu girdžiu, kad 8-ojo dešimtmečio gale Švedijoje nebuvo nei esminių teorinių tekstų, reikalingų šiuolaikinio meno diskursui plėtotis, nei vertimų, nei žurnalų. Kad tik tada pamažu pradėta keliauti ir rinkti žinias apie tai, kas vyksta kitur. Ir tai – visai ne sovietinio bloko šalyje! Nustebusi lektoriaus dar perklausiau pasitikslindama. Iš XX a. antrosios pusės meno istorijos buvau susidariusi įspūdį apie tarpžemyninę informacijos ir įtakų kaitą meno pasaulyje nuo pat 6-ojo dešimtmečio, ką įrodo kad ir fluxus, performanso menas, eksperimentinis kinas, konceptualizmas ir kitos šiuolaikinio meno srovės, vienu metu besiplėtojusios JAV ir Europoje. Tačiau į leidinių istoriją niekada neteko gilintis.

Tada Simonas pasidalino savo žiniomis apie tai, kad svarbiausi tarptautiniai šiuolaikinio meno žurnalai ir reikšmingiausi teorinių veikalų vertimai pradėjo plačiai cirkuliuoti po skirtingas šalis tik maždaug 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Kokia džiugi žinia! Skylė, žinoma, neišnyko, tačiau kaip ryškiai susiaurėjo nuo penkiasdešimties iki maždaug dešimties metų...

Žinoma, šio fakto irgi neverta suabsoliutinti, matyt, Švedija niekad nebuvo priekinėje šiuolaikinio meno linijoje. Tačiau savo smegenų treniruokliui uždėti lengvesnius svarmenis nei tas penkiasdešimties metų mitas tikrai vertėtų, nes ties tam tikra riba svoris virsta tiesiog stabdžiu, pasąmoningai ir esmingai veikiančiu savęs vertinimą.

Beje, Gedinui pristatinėjant svarbiausias Švedijos šiuolaikinio meno figūras, susijusias su "Index" fondu, auditorija kiekvieną kartą vis audringiau ir linksmiau replikuodavo, kad ir tą, ir aną, ir dar kitą lektoriaus paminėtą menininką matė Šiuolaikinio meno centre. Mes suspėjome visus ir visas parodyti savo pačių šalyje greičiau, negu lektorius – pasidomėti ŠMC parodų istorija.

Įdomu, kuo dar palyginimo platformą pirmąjį kito mėnesio trečiadienį praturtins kuratorius iš geografiškai ir ideologiškai artimesnės šalies – Lenkijos.