Aklos žinutės

Laura Garbštienė. "Aklos žinutės"

Laura Garbštienė savo meno praktikoje sujungia videomeną, fotografiją, performanso ir instaliacijos meną bei garsą. Intensyviai kurianti ir aktyviai dalyvaujanti daugybėje reikšmingų meno projektų ne tik Lietuvoje, pastaraisiais metais Laura yra pažįstama ne tik kaip individuali menininkė, bet ir kaip dueto G-Lab (vėliau pervadinto Bumstein & Garbstein) narė, dirbanti kartu su kompozitoriumi Arturu Bumšteinu.

Vaizdo ir garso instaliacija "Aklos žinutės" – jau ketvirta personalinė menininkės paroda, tačiau pirmoji Lietuvoje. Prieš šią parodą Laura savo kūrinius pristatė personalinėse parodose Norvegijoje, Suomijoje ir Austrijoje.

Šiuolaikiniame Lietuvos mene Lauros darbai išsiskiria didingų socialinių temų ignoravimu. Menininkei rūpi savęs paieškos ir tyrinėjimai, refleksyvus savo būsenų ir minčių pažinimas. Projektą instaliaciją "Aklos žinutės", kuriame menininkė sujungia vaizdą, garsą ir tekstą, pati Laura vadina eksperimentiniu. Jame Laura, kitaip nei visada, buvo inspiruota stiprios asmeninės patirties gyvenant ir kuriant jai emociškai svetimoje rezidencijoje Norvegijoje. Menininkė pasineria į savistabą ir savirefleksiją, garso, teksto ir vaizdo visuma formuoja aiškų pranešimą ir būseną, kuri apgaubia ir sutrikdo žiūrovą.

Videodarbe Laura nejudančia kamera filmuoja save. Ją, stovinčią Norvegijos kalnuose, kartkartėmis pradangina tirštas rūkas. Retkarčiais pasigirsta ramus ir poetiškas menininkės balsas, tariantis nesuprantamus žodžius norvegiškai. Šiuos sakinius menininkė išmoko atmintinai iš radijo laidų, poezijos ir prozos garso įrašų, visiškai nežinodama ir nesistengdama suprasti, kokias reikšmes slepia svetima kalba. Kalba turi labai aiškią pagrindinę funkciją – susikalbėti. Laura visiškai to nepaiso, jai neįdomu, kokia yra jos tariamų žodžių prasmė – ji paleidžia aklą žinutę į niekur.

Laura Garbštienė. "Aklos žinutės"

Antrame darbe – garso ir vaizdo instaliacijoje – bendrą atmosferą kuria palei grindis rodomos besikeičiančios skaidrių projekcijos ir chaotiškas garsas. Menininkė nuotraukose fiksavo žmones, su kuriais jai teko susitikti ir persimesti keletu žodžių, bet tie žmonės jai vis tiek liko nepažinūs.

Fotografijose jų beveik nesimato arba juos galima atpažinti iš labai neryškių, persidengiančių su kitais aplinkos vaizdais, vaiduokliškų kūnų kontūrų. Vaizdai seka mistikos prisodrintą pasakojimą, kuris nepasiduoda racionaliam suvokimui. Kita istorija atsiranda menininkės tekstuose, kurie lydi fotografijas. Juose – labai asmeniški menininkės prisiminimai, išnyrantys iš praeities patirčių: tai, kas jai buvo ir yra artima, su kuo susitapatinta. Iš atminties išnyra vaikystėje džiuginęs pliušinis meškiukas, kuris tuo metu buvo artimiausias draugas, arba namuose palikti naminiai gyvūnėliai, ir pan. Atrodo, kad patenki į šizoidinį pasaulį. Tekstas (pvz., "Negyva motina buvo rasta kieme po dienos, kai aš palikau namus. Kačiukus rado kitą dieną. Jie vis dar buvo gyvi.") sukuria lynčišką situaciją – nebesusivoki, į kokį kontekstą patekai – ar tai trileris, ar detektyvas (ką tik įvyko žmogžudystė?), ar čia kalbama apie nerimtus dalykus. Fotografijos ir teksto prasminis santykis kuria paslaptingą situaciją – tai be galo intriguoja ir norisi išsiaiškinti, su kuo gi mes čia susidūrėme. Prie viso to prisideda ir chaotiškas garsas, sklindantis iš trijų pusių: norvegų kalbos triukšmas stiprėja, rimsta, atsiranda tylos pauzių – jis vėl nieko nepaaiškina, tik sukelia emocinį negalėjimo suprasti slėgį.

Laura labai įtaigiai meno kūriniuose sužaidžia garsu, vaizdu ir tekstu, apčiuopdama "nepatogias" emocines būsenas.

Ar atsirado noras iš ten ištrūkti ir eiti tiesiog pasišnekučiuoti su senu geru draugu?