Patriotai mene

Andrius Zakarauskas. „Mano sidabrinis potėpis“. 2008 m.

Prisipažinsiu – laukiau, kada galėsiu pažvelgti į trylikos jaunų menininkų parodą „Vartų“ galerijoje, kuri buvo atidaryta birželio 2 d. ir kuruota Neringos Černiauskaitės. Knietėjo sužinoti, ar įmanoma meninėje plotmėje apibūdinti save, kaip patriotą, arba apskritai patriotizmo terminą šiuolaikiniame kontekste. Nuėjusi į parodą keletą kartų, susidariau nuomonę, kad darbai atlikti skirtingomis technikomis ir medijomis tarpusavyje neskamba, nėra dermės bendroje ekspozicijoje, tačiau tai ne menininkų kaltė. Patriotizmas – tai lyg žmonių grupę, tautą ar šalį vienijantis bendras jausmas Tėvynei. Tuo tarpu parodoje išvydau tik meninius šūksnius ir suskaldytus tariamo patriotizmo darinius.

Paroda skelbia, kad: „Patriotai – tai projektas apie jaunus kūrėjus, kurie nerimauja/kritikuoja/tyčiojasi/ilgisi/tiria/gedi/smerkia savo šalį.“ Sutinku, kad renginyje žiūrovas gali pajusti autorius, išgyvenančius šias emocijas, bet nemanau, kad jos buvo iki galo išgrynintos. Akį užkabino keletas darbų, bet pritrūko jų emocinės sklaidos. Jei ironizuojate, o jaunimui šiais laikais tai visur leidžiama, tai šokiruokite, žvelkite į patriotizmą atvirai ironiškai, išjuokite, kad mes sutriktume. Pažeiskite tą kietą lietuvišką kiautą ir storą odą. Prie tokių menininkų, kurie tiesiog neįtikino, norėčiau priskirti Robertą Narkų ir Mildą Zabarauskaitę, kurie „padeda tapti“ patriotu naudodami garsus, ritmiškai kalančius į galvą prievarta grindžiamą beprasmybę ir raibuliuojančią pseudokinetinę haliucinaciją. Taip pat neįtikino Nerijus Erminas, patriotizmą siejantis... su sienoje instaliuotu vėliavos kotu. Vėliava tapo tik baltame popieriaus lape nubraižytu modeliu. Valstybingumo simbolis turėtų skatinti apmąstymus, bet menininko darbas dvelkia kičo prieskoniu, niekam nereikia, kad vėliava taptų stabu kaip Amerikoje ar Jaspero Johnso kūryboje.

„Patriotas“ – taip pavadintas vienas iš grafiko Tado Gindrėno lino raižinių. Stambus, net išpleręs, beplaukis vyras – ar tai kūrėjui patrioto prototipas?

Kita menininkų grupė bandė giliau užkabinti arba paveikti emociškai – meditatyviai panardinti į kelionę automobiliu po Lietuvą: lūšnelių peizažai, kraštovaizdį darkantys naujų statybų liūnai, pavargę, bet besišypsantys tautiečių veidai, – toks Laimos Buivydaitės videodarbas. Ramybė ir sąstingis Roberto Gritėno natiurmortuose. Atleiskite, mielieji, bet neužčiuopiau tos meditacijos prasmės nei lietuviško plenero nuotaikos. Paprasti, nuoširdūs darbeliai, bet ar tinka šiai parodai?

Simonas Glinskis videodarbe manipuliavo įgarsinta „tyla“. Ji per visą filmą nepalieka į demonstraciją prieš rusų armiją ir okupaciją susirinkusių jaunuolių veidų. Toks patriotiškumas šioje archyvinėje medžiagoje užfiksuotas, bet lieka iki galo neaišku, ką menininkui S. Glinskiui reiškia tokio pobūdžio pasipriešinimas. Čia svarbesni perkreipti uniformuotųjų veidai ar ta spengianti nepasiduodančiųjų tyla? Kokia tavo pozicija?

Straipsnyje „7 meno dienose“ parodos kuratorė patriotizmo klausimą nagrinėjo susirašinėdama su Jurijumi Dobriakovu, kuris negalėtų savęs pavadinti patriotu. Pašnekovas Lietuvą sieja su „aplinkos žmonių temperamentu“, „aplinkos socialiniais įpročiais ir viešomis normomis“ bei „kraštovaizdžiu“. Bet palaukite, apie ką jie kalba? Viešos normos, socialiniai įpročiai, temperamentas? Tačiau pokalbio dalyviai net neužsiminė apie Lietuvos istoriją, nacionalines vertybes ir ateitį. Aš tikiuosi, kad tarp jaunimo nėra daug aklai patriotiškai nusiteikusiųjų, bet yra suvokiančių, kad egzistuoja toks dalykas kaip pasiaukojimas tėvynei. Patriotizmo terminą puikiai apibrėžė George’as Bernardas Shaw: „Patriotizmas yra tavo įsitikinimas, kad tavo šalis geriausia iš visų šalių dėl to, kad tu joje gimei.“ Ar įmanoma suprasti, kad turi vertinti tai, ką turi, kur esi ir ką puoselėji?

Milda Zabarauskaitė ir Robertas Narkus. „Patriotizatorius“. 2008 m. V. Ilčiuko nuotraukos

Parodoje galėtų dalyvauti tik šie trys patriotiškai nusiteikę menininkai: Andrius Zakarauskas, Ugnius Gelguda ir Mindaugas Šimkevičius. Tapytojas, fotografas ir skulptorius. Iš tapytojo Andriaus Zakarausko darbo „Mano sidabrinis potėpis“ sunku spręsti, koks jo santykis su tėvyne, bet aišku, kad jis – tapybos patriotas. A. Zakarauskas nuolat mezga dialogą tarp savęs ir tapybos, savęs ir vaizduojamo objekto. Patriotiškumas šiuo atveju atsiskleidžia meniniame kontekste kitaip nei U. Gelgudos, jo patriotiškumą siečiau su muzika ir laiku, praleistu koncertinėse erdvėse. Čia grupės „Bora“ muzikantas žaidžia ir jungia trafaretus su raudonos spalvos dėmėmis ir Gedimino stulpais. Manau, jam visada buvo svarbu užsiminti ir išreikšti nuomonę apie nacionalistines grupuotes, kurių naudojamus ženklus vaizduoja trafaretuose. 2006 m. kūrinyje „Žalgiris“ užfiksuota taip artima autoriui koncertų metu vykstanti kolektyvinė žmonių audra. Šis simbolinis mūšis yra lyg šiuolaikinis patriotiškai patrauklus dokumentas. Deja, „Žalgirio“ parodoje neišvysite, bet, manu, jis geriau atstovautų menininkui parodoje „Patriotai“. Skulptūrinėje M. Šimkevičiaus instaliacijoje – memorialinėse lentose iškaltos autoriui įstrigusios patriotiškos mintys, skambėjusios Sausio 13-osios įvykių metu, iš politikų lūpų ir atstovavusių Lietuvai Eurovizijos dainų konkurse vyrų (A. Mamontovo ir kt.) dainoje. Kai kurios didingai istoriškos, kaip Amerikos prezidento George’o Busho, kitos ironiškai nuvalkiotos, kaip Lietuvos eksprezidento Rolando Pakso, o kelios net gali būti aktualios mums visiems. Duoklė istorijai – taip įvardyčiau Mindaugo Šimkevičiaus darbą.

Antroji aktualios parodos „Patriotai“ dalis atsidarys Žeimiuose, tapytojų Domo Noreikos ir Agnės Bagdžiūnaitės namuose bei kultūros centre, Žeimių dvare. D. Noreika teigė: „Taip dingimas sukuria atitinkamą atsiradimo formą“. Menininko darbo žaliame fone perskaičiau mintį, kad gal tik pradingęs, pabėgęs gali atrasti tai, ką praradai, o gal niekada nebuvai ir praradęs – patriotiškumą, ne tik buvimą „amžinai“ savo gimtojoje šalyje, bet ir meno, kaip patriotizmo, pasiaukojimą bei brandinimą savyje. Parodos idėjinis sumanymas pasirodė įdomus, tema nenuvalkiota, ji gali būti įvairiai vartoma ir išmėginama. Gal kai kurie autoriai pasirodė esą per jauni, gal per efemeriški, gal ne patriotai, o gal tik mene ne patriotai?!